nauja antikarinės dėlionės detalė

 

Esu Remarque gerbėja iki kaulų smegenų ir kas kartą į jo karų paveikslą pridėjus naują dėlionės detalę, lieku sužavėta, kaip ir ką jis pasakoja. Šį kartą į savo vietą atsistojo dalis, kalbanti apie pirmo pasaulinio kareivius, išplėštus iš mokyklos žudyti, bandančius grįžti į gyvenimą. 

Puikiai, gana švariai papasakota istorija. Taiklūs dialogai, skausmingi paradoksai - instinktyviai atrodo, kad grįžus iš mėsmalės gyvam, turi būti pilnas gyvenimo ir kibtis į jį nagais ir dantim, bet realybė kiek kitokia. Dažnai turbūt kalbant apie karą tas praktiškas ‘likti gyvam’ dažnai nusveria moralinį ‘ką man teko padaryti’ ir apie tai yra ši knyga. Antroje knygos pusėje prasidėjo man ne itin patinkantys ir Remarque ne itin būdingi ilgi chaotiški išvedžiojimai ir detaliai aprašomi košmarai. Turbūt integrali tai šios knygos dalis, bet aš kaip tik ir žaviuosi, kaip šis autorius sugeba paprastai, bet metafizikų kalbėti apie sudėtingus dalykus, o šį kartą to čiut čiut pritrūko. 

Labai sujaudino scena pačioje knygos pradžioje, kur vokiečių kareiviai dar tik eina namo ir sutikę amerikiečių kareivius, linksmus, sočius, puikiai ginkluotus, supranta, kokioje beprasmėje kovoje kovota. Išvis groteskiška visa tai tampa, kai įsisukus mainams amerikietis siūlo keisti tvarsčius ir keksą į sužeisto vokiečio tvarsčius, kad galėtų įrodyti namie, jog jie tikrai popieriniai… Mane kaskart Remarque knygose iš naujo nužudo vokiečiai su savo nenumaldomu noru numirti ir žudyti kitus. Šį kartą mane labai paveikė tai, kaip tie kareiviai, namuose susidūrę su visišku karo nesupratimu, saugojo savo tėvus nuo tiesos. Galbūt jeigu jie būtų paaiškinę jiem, kuo ten tapo, jie kito karo būtų laukę mažiau?


0 Komentarai