Neslėpsiu, prie ‘Paskutinės Babos Dunjos meilės’ patraukė leidimas. Visa ‘Keliautojų laiku sezono’ serija mane sužavėjo - idėja, originaliais kūriniais, minimalistiniais ir unikaliais viršeliais, dėmesiu ne tik autoriui bet ir vertėjui, galiausiai net galimybe gražų paveiksliuką iš nugarėlių susidėti. Paskaitinėjusi nusprendžiau seriją pabandyti su Baba Dunja ir gavau, kaip ir žadėta, puikią trumputę kelionę.
Paprastutė istorija apie į mirties zonoje gyvenančią močiutę ir jos keistuolius kaimynus. Balansuojanti tarp fikcijos ir realybės, pagardinta nebloga juoko doze. Gerai, paprastutė ji tik fabula, slepia gal ir gilesnių klodų, kurių nesiimsiu nagrinėti ir, tiesą sakant, nelabai ieškojau. Nežinojau ko tikėtis pradėdama skaityti, nežinojau, pasirodo, ko tikėtis ir skaitydama - įpusėjusi jau galvojau, kad bus tokia keistai idiliškos kaimo kasdienybės istorija, bet kelis staigūs posūkiai greitai paduoda anitutopinių pojūčių, apverčia viską aukštyn kojomis. Pasakojimas palieka skaitytoją su daug nutylėjimų, paslapčių, kaip filmo pabaigoje pamačius titrus su mintimi ‘o čia jau viskas?’ ir tada sekančia ‘bet gal ir gerai’ .
Sužavėjo Alina Bronsky savo pasakojimu, temomis ir personažais. Tikiuosi sulaukti daugiau šios autorės knygų vertimų.
0 Komentarai