‘Trys muškietininkai’ yra turbūt vienas žinomiausių literatūros kūrinių, apipintas tomis ‘vienas už visus, visi už vieną’ sentencijomis, legendomis kaip knyga apie draugystę, drąsą ir ištikimybę. Aš paauglystėje kažkaip sugebėjau jos neperskaityti ir štai visiškai negaliu su visais tais dalykais sutikti.
Jeigu Alexandre Dumas norėjo iš visų dalykų - iš muškietininkų, jų draugystės, tariamos ištikimybės karaliui ir visų to meto prancūzų bajorijos papročių - satyriškai pasijuokti, tai jam mano akyse tai puikiai pavyko. Aš suprantu, kad istorija yra pasaka ir tokias pasakas paprastai mėgstu. ’Grafas Montekristas’, tokia pati pasaka, nunešė stogą ir nors buvo neįtikima, buvo įtaigi, norėjau ja patikėti. Šį kartą tas netikrumas buvo nuneštas į kitą lygį.
Aš turbūt nenupieščiau d’Artanjano, Ato, Aramio ir Porto taip baisiai kaip kai kurie feminizmo ir me too fanatikai, kurių neigiamus komentarus permečiau akimis, bet iš tiesų turiu su jais iš esmės sutikti - nei jų nuotykiuose, nei juose pačiuose nėra nieko herojiška - pusė jų dvikovų ir kovų yra šiaip sau, vien iš nuobodulio, pusė jų nuotykių yra tiesiog dėl pinigų, kuriuos jie po penkių minučių pralošia, o likę, tie didieji nuotykiai, išvis yra apie karalienės neištikimybės nuslėpimą, išdaigą Rišeljė ir dar gal dėl to, kad d’Artanjanui reikia meilužės tai susiranda pirmą pasitaikiusią, kuri, nelaimei, turi reikalą. Ir tuomet taip juokingai atrodo visi tie ‘mirsiu dėl šito reikalo’ ir visas tas visuotinis sujudimas. O galiausiai jie tiesiog bando išlaikyti gyvą d’Artanjaną, prisidirbusį iki ausų ir šiek tiek gal tų visų negandų prisiprašiusi savo nesąmonėmis, o visos jų pastangos iš esmės nueina niekais.
Taip kad aš tikrai nežinau, kur toje knygoje yra tas visuose filmuose iš kažkur ištrauktas ir romantizuotas heroizmas, draugystė ir ištikimybė, kai pats d’Artanjanas tame nuotykyje iki mirties palikęs savo draugus juos prisimena tik patartas išvykti kuriam laikui iš Paryžiaus, aišku patogu, kai viskas nuo ko juos reikia gelbėti tai prasigėrimas ir ale meilės kančios. Visi tie hiperbolizavimai bandant nupiešti bereikšmį nuotykį didingai, visi penkiolika puslapių trunkantys meilužių pašnekesiai man leidžia prieiti tik vienos išvados, kad autorius visa tai pašiepia. Ankščiau nesu jo darbuose to pastebėjusi, tai ir pati netikiu šia teorija, bet tai vienintelis būdas bent kiek teigiamiau žiūrėti į šį kūrinį.
Turiu pagirti už pagrindinių veikėjų portretus, kurie buvo charakteringi ir išliko tokie visos knygos metu. Ne visiems veikėjams, tiesa, taip pasisekė, pavyzdžiui, ponia Bonasje pradžioje buvusi slidi, galvota intrigantė, galiausiai knygos pabaigoje tampa beviltiškai durnu vaiku. Negaliu sakyti ir kad pati istorija neįtraukė, nes ką jau ką, bet pasakoti tai Dumas moka, o ir sirgti už juos nebuvo itin sunku, nes kiti ten dar blogesni, o ir šiaip net sirgti už blogiukus aš puikiai moku.
Nežinau, ką praleidau bet neradau ten to, ką akivaizdžiai rado visas pasaulis. Nepradėsiu čia varyti klišių apie tai, kad ji gal man būtų labiau patikusi paauglystėje, nes tikrai abejoju ar taip būtų. Net ir tada nebuvau kvaiša, Austen aš myliu ir kai kurias knygas skaičiau taip pat ne vaikas būdama, tas pats minėtasis ‘Grafas Montekristas’ yra viena geriausių skaitytų knygų, o skaičiau jį ne taip ir seniai. Aš tiesiog nežiūriu į klasiką kaip į šventą karvę, kuri negali nepatikti, kuri neva nemari ir kurios negalima kritikuoti. ‘Trys muškietininkai’ man nepasirodė nemarus šedevras ir pati prieš savo abejones laikysiu ja ‘Prancūzų leitenanto moteris’ pussesere, linksmu pasišaipymu iš to meto prancūzų literatūros, o gal šiek tiek ir paties savęs.
0 Komentarai