Tęsiu savo naujų pažinčių su detektyvų autoriais kelionę ir po pirmojo Nele Neuhaus darbo ‘Moteris, kurios nekentė’ autorę lengva širdimi išbraukiu iš dominamų sąrašo, nes tai buvo vienas prasčiausių kada nors skaitytų detektyvų.
Labai pasiilgau detektyvinių romanų, kuriuose policija tiesiog aiškintųsi nusikaltimą, be jokių sąsajų tarp nusikaltėlių ir tyrėjų, be jokių jiems iškylančių grėsmių tyrimo metu - tiesiog gero nusikaltimo ir gero jo tyrimo. Paviršiuje būtent toks yra ‘Moteris, kurios nekentė’, trūksta tik gero tyrimo.
Iš esmės pasakojimas yra tiesiog rinkinys epizodų, kuriuose vienas ar du tyrėjai kur nors nuvykę apklausinėja žmones. Nėra jokios koordinacijos, kartais atrodo, kad tyrėjai tarpusavyje nesidalina jokia informacija. Du kartus skirtingi tyrėjai šnekasi su tais pačiais žmonėmis, bet antrasis pokalbis vyksta ne kaip pirmojo tąsa, o kaip atskiras pokalbis, pradedant nuo abstrakčių jau užduotų ir atsakytų klausimų ir žinoma, gaunama, naujos informacijos, nors nėra jokios priežasties kodėl ta informacija negalėjo būti suteikta pirmą kartą. Rytą pašnekėjusi su dominančiu asmeniu kokias 5 minutes, tas pats tyrėjas sugalvoja vakarop vėl su tuo pačiu asmeniu pasišnekėti, nors nepaaiškėjo jokia nauja detalė, tyrėjo galvoje nekilo naujų idėjų ar klausimų. Ir iš tokių epizodų sudaryta visa knyga, nevystomos jokios normalios teorijos, nėra jokios tyrimo krypties ar plano, tiesiog atsitiktinai aiškėja vis daugiau nusikaltimų - sukčiavimas, narkotikai, vaiko pagrobimas, šantažas ir prekyba žmonėmis - ir nors viskas yra priverstinai siejama, daugumą laiko atrodo dirbtinai pritempta. Visą laiką ratais kvadratais vaikštoma vietoje, o į pabaigą pradėjus kažkam aiškėti viskas tampa viena didele koše. Ir ne dėl to, kad siužetas gerai susuktas, o dėl to, kad autorė visiškai nebesusitvarko su savo užsuktu siužetu ir sukergia visus su visais, nebesupranti kas vyksta, o iš tiesų tau nė ir nerūpi. Todėl kai galiausiai pažyra prisipažinimai lygioje vietoje, vemti jau norisi nuo kvailų dialogų ir viskas baigiasi ilgai ir laimingai gyveno, jau net nebeturi jėgų piktintis.
Siaubingas detektyvinis romanas, kurio istorija, atsisakius perteklinių dalykų, pilnai tilptų į vieną 45 minučių detektyvinio serialo seriją, tokią visai pusėtiną. Pavertus tai 300 puslapių romanu, lieka tik kičinis, ištemptas, neįdomus ir nelogiškas epizodų kratinys.
0 Komentarai