tragi(komi)iškos pranašystės

‘Vidurnakčio vaikai’ kaip ir daugeliui priminė ‘Šimtą metų vienatvės’ - ilga, komplikuota šeimos istorija, pilna istorinių sąsajų, melodramatiškų elementų, įsikalbėtų ir sunkiai suvokiamų meilių. Jeigu pastarųjų ‘Vidurnakčio vaikuose’ buvo mažiau, arba bent jau ne taip erzinančių, tai skaitėsi jis itin sunkiai. Tekstas sudėtingas, o autorius nė iš tolo nėra įvaldęs tokio kalbos grožio ir teksto pajautimo kaip Marquezas. Suversti kaltės vertimui negalėčiau, nes iš teksto sandaros matyti, kad pasakojimas labai šokinėjantis ir nerangus, todėl sudėtingas jau pats iš savęs. Po pirmųjų skyrių, kuriuose buvau įmesta į vienu metu vykstančius kelis dialogus, jau buvau nusiteikusi didžiam košmarui, bet nors ir vienas sudėtingiausių kada skaitytų romanų, įpusėjus reabilitavosi bent jau istorijos prasme. 

Tie kartu su Indijos nepriklausomybe 150-ąjame puslapyje gimę stebuklingų galių turintys vidurnakčio vaikai, istoriją pasiekia tik dar po šimto puslapių, knygai įpusėjus, ir tuomet pasakotojas, tarsi išsivadavęs nuo begalinių šokinėjimų į ateitį su tragi(komi)škomis pranašystėmis, pradeda vystyti gana nuoseklų, sodrų pasakojimą, kuriame pamažu atsiskleidžia dramatiškas Indijos musulmonų gyvenimas, vėtomas tarp Indijos ir Pakistano, pasakotojo ypatingumas, metaforos ir istorijos esmė. Tačiau nors tekstas ir tampa malonesnis, magija šioje knygoje labiau metaforiška nei norėtųsi, o iš vidurnakčio vaikų nesulauki nei pusės tiek fejerverkų, kiek tikėtumeisi. Kaip dažnai esti, pradėjus pasakojimą nuo senelių meilės istorijų, vis įmakaluojant perdėm dramatiškas, pasikartojančias, labai miglotas, bet labai kategoriškas ateities pranašystes, realybė pasirodo daug blankesnė nei išpranašauta. Knygos forma man visiškai sužlugdė istoriją. 

Nepaisant to, kad didelę knygos dalį prasikankinau ir kaip Padma maldavau pasakotojo nuo senelių ir tėvų istorijų pereitų prie savosios, tos, kaip ne kartą skelbta, svarbiausios, ypatingiausios ir dramatiškiausios, puslapiams slenkant į pabaigą pajutau, kad visgi džiaugiuosi taip nuodugniai susipažinusi su visais Salymo šeimos nariais, su visomis jų keistenybės ir silpnybėmis, nes jų gyvenimų keliai ir klyskeliai susilieja galiausiai į bendrą tėkmę ir taip gera tame taške pajausti tą visumos ir žinojimo jausmą. Gaila tik, kad visą malonumą šitoje vietoje autorius ir pasakotojas iš manęs atima vis primindamas, vos ne ženklintu sąrašu, ko būta, atimdamas iš manęs tą saldų visažiniškumo pojūtį. 

Pretenzingas pasakojimas, kuriame labai daug konkrečių nurodų į Indijos istoriją, kurios man nieko nesako, bet šiaip suteikė bendrų žinių apie Indijos, Pakistano, Bangladešo XX amžiaus istoriją. Suprantu autoriaus misiją ir sveikinu sukurtą gana subtilią metaforą, tik subtilumo man pritrūko kitose aspektuose, daug malonumo skaitant tekstas atima dirbtiniu dramatiškumu ir perdėm klampiu tekstu.