Puoliau prie ’60 kilogramų saulės šviesos’ grynai dėl savo meilės Islandijos. Viršelyje liaupsinamos kitos šio autoriaus H. Helgason knygos neskaičiau, apie autorių nieko nežinojau, bet ši užmirguliavusi prie naujienų kažkuo pritraukė.
Pradžioje verkiau kruvinom ašarom dėl šito savo sprendimo, nes tekstas buvo košmariškas - daug bereikalingo triukšmo, kuris nieko nepagražino, bet suvokti, kas bandoma papasakoti neleido beveik visiškai. Teko tiesiog slinkti tekstu ir kabintis už aiškesnių epizodų. Vėliau - gal susigyvenau su autoriumi, gal jis baigė išsidirbinėti - situacija pagerėjo ir galėjau visai padoriai skaityti tokią gana paprastą istoriją apie vieno Islandijos šiaurės kaimelio gyvenimą XIX - XX amžių sandūroje.
Žadėtas buvo to kaimelio, kartu ir visos šalies virsmas, modernėjimas, bet knyga kažkaip nutrūko tik pasukus vos vos tuo modernėjimo keliu, nespėjusi net ant posūkio užnešti baigėsi. Jautėsi labai tas toks piktas nusivylimas Islandija, kurį pats autorius mini interviu, ir vietomis man norėjosi mažiau to tokio gana buko burnojimo ant protėvių iš ateities perspektyvos, bet daugiau tos paprastos kasdienybės atšiaurioje, bet tikrai unikalioje šalyje, kur na tikrai turėjo būti vienas kitas šviesus momentas. Eskimai ir tie laimingesni savo gyvenimu atrodo, nei knygos autorius Islandijoje.
Daug mėtytasi myžalais ir vėmalais, bet pasitaikius tikrai tokiam purvinesniam, žiauresniam epizodui, imamasi nutylėjimų ir metaforų, kas nebuvo itin skanu. Nenuneigsiu neblogų satyrinių momentų knygos pradžioje, bet bendros knygos nuotaikos neatsvėrė.
0 Komentarai