užburtas nuobodybių ratas
Keliavimo laiku ir užburto rato fabulos man labai patinka. Išsprogdina smegenis, bet sudėliotos teisingai išneša protą ir gerąja prasme. Kaip kad serialas ‘Dark’, filmas ‘About Time’ ar labiausiai (iš mano žiūrėtų) ‘Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą’ primenantis ‘Source Code’. Su literatūra jau sunkiau ir beveik žanro klasika ‘Gyvenimas po gyvenimo’ nuvylė, o ne pakeliui pasirodė ir su Evelina Hardkesl, nors slapčia tikėjausi.
Pradžioje užliūliavo ta tikrai Agatos Christie atmosfera - panašus laikotarpis, dvaras su daugybe įvairaus plauko svečių su savomis paslaptimis ir viską vainikuojančiu nusikaltimu. Gaila, kad visa tai ir liko vien tik fasadu, nes net neįtikėtina, kaip tokiame fone galima sukurti tokią nuobodžią istoriją. Visko kas tame Blekhito dvare vyko pasakojimo dieną ir prieš devyniolika metų istorija savaime, galiausiai jai išaiškėjus, pasirodė visai įdomi, ne Agatos Christi lygio, bet tikrai nebloga kriminalinė istorija su ne vienu ir ne dviem nusikaltimais.
Koją pakiša ta originalioji idėja kartoti tą pačią dieną aštuonis kartus, įmetant pasakotoją Eideną į vis kitą istorijos dalyvį. Ši turėjo suteikti dar daugiau spalvų ir galimybių padaryti iš šio pasakojimo šedevrą, bet viskas buvo padaryta kažkaip ne taip, lyg atbula ranka, sukuriant kažkokį kratinį nelogiškų veiksmų. Pati diena, nors kas kart ta pati, kai pasakojama iš skirtingų perspektyvų, visai nebuvo vienoda, neteko po penkis kartus dalyvauti tose pačiose senose, bet pačios tos dienos kartais būdavo tokios ilgos, jose taip niekas nevykdavo, kad nuobodulys varydavo į neviltį. Net juokinga, kiek mažai per dieną sugebėdavo padaryti Eidenas, net ir susitaikęs su užduotimi ir nustojęs daryti nesąmones - jis nevalgo, negeria, retai kada ilsisi, bet daro tiek mažai ko nors išvis naudingo, kad neaišku kur dingsta ištisos valandos. Atrodo, kad autorius pasirinkdamas tas aštuonias dienas visiškai nepagalvojo, ką per jas reiks veikėjui veikti, neišgelbėjo net tai, kad keli dalyviai beveik visai išmetami iš žaidimo.
Buvo taip neįdomu, kad nė nebesigilinau į skyles, kurių būna beveik visada šituose siužetuose, tai šį kartą kažkur galvoje kirba visas jų kibiras, bet neeikvosiu jėgų bandydama juos išnarplioti. Toks jausmas, kad knyga nė nesistengia būti logiška šiuo atžvilgiu, pusę laiko bandoma išlaikyti ciklą nepakitusį, duodant tas pačias beprasmes užuominas, galiausiai ir tai pamirštama, vis kalbama, kad kažką pavyko pakeisti, nors nėra aišku nei ką, nei kaip, galiausiai tiesiog numatoma, kad kitos dienos kartojasi jau pagal praeitos scenarijų, nors neaišku ką dabartinė Eideno versija padarė, kad taip būtų, kai ne kartą pabrėžiama, kad ankstesnėms versijoms tiek išsiaiškinti nepavyko. Galima būtų sakyti, kad tokie dalykai tiesiog neatskleidžiami skaitytojui, bet toks argumentas neįtikina, kai plaukam aprašyti laiko ir puslapių užtenka, o kažkam tikrai naudingo jau nebe.
Romanas turėjo daug potencialo, tikrai puikias sudedamąsias dalis, bet sugebėjo taip pasiklysti formose, kad pamiršo turinį. Išmetus visą nereikalingą triukšmą - pradedant plaukų ir raukšlių aprašinėjimu ir baigiant Maro Daktarais, Vežikais ir Sidabro Ašaromis, kuriančiais kažkokio realybės šou atmosferą - ir pasiskolinus iš Christie dar ir skoningą, daugiausiai poros šimtų puslapių apimtį, būtų išėjęs tikrai stilingas, įtraukiantis pramoginis detektyvas.
0 Komentarai