Keršto naratyvas mane veža ir vien dėl jo ėmiausi skaityti ‘Aš Džeinė’. Smagu, kad tą siužetą autorė priparkuoja knygos pabaigoje kaip priklauso, nors pats jis ir nepasirodė labai efektingas.
Daug šiai keršto istorijai prideda pagrindinės veikėjos buvimas sociopate ir pirmojo asmens pasakojimas. Daug logikos, apskaičiavimo ir labai mažai jausmų, nedaug vietos įslinkti atleidimo motyvams. Jausmų, tiesa, ir efektingų, sukelia kaltieji ir jų nekęsti tampa labai lengva. Man puikų įspūdį paliko tie keisti Stiveno ir Džeinės dialogai, kur Stivenas pasako ką nors nejautraus ir Džeinė mintyse jį koneveikia, ypač tuomet kai pats pasakymas, išimtas iš konteksto, kaip ir nėra toks jau blogas, bet pamačius per Džeinės prizmę ir pasigilinus supranti, kad visgi yra.
Tik knygai slenkant į antrąją pusę tie dialogai jau pradeda užknisti, nes niekas nesikeičia - Stivenas varo ant Džeinės, o ji vaidina savo įsimylėjusios avelės vaidmenį - ir nebeaišku, kur tai veda. Kerštą iš tiesų vykdyti Džeinė imasi jau visai tirpstant puslapiams ir nežinau ar man patiko tas paslaptingumas, kai tiek pasakojus apie detales pradžioje, galiausiai tampi tik pašaliniu stebėtoju.
Pasirinktas stiprus ir jaudinantis naratyvas, bet pačiame pasakojime man pritrūko stipresnių akcentų, nors man ir patiko, galiausiai išsirutuliojęs Džeinės keršto planas, pats pasakojimas išnaudoja mažai savo potencialo ir išmetus visas šalutines, mažai ką gero duodančias romantiškas linijas, ne itin daug lieka tos kokybiškos keršto istorijos.
0 Komentarai