Prie šios istorinės monografijos patraukė taiklus, toks lyg ir romantiškas bet ir labai tragiškas knygos pavadinimas - ‘Paskutinė Lietuvos vasara’. Na taiklumas gal ir sąlyginis, nes nors koncentruojamasi į pirmas dvi birželio ir paskutines dvi Lietuvos savaites, knyga pradedama 1940-ųjų sutikimu, tos žiemos speigais, o ir gegužei skiriama itin daug dėmesio. Bet viena yra visiška tiesa - atsitraukęs nuo gresiančios katastrofos, ją lyg miglotai pažadėdamas tik kartą, autorius tiesiog pasakoja apie tai, kuo tuo metu gyveno Lietuvos žmonės.
Pirmiausia tai turbūt knygoje mane nustebino tai, kiek to metų problemų mes sprendžiame dar ir šiandien. Iki tokių detalių kaip klausimas ar kompensuoti tik pigiausius ar gydytojo išrašomus vaistus. Atrodo taip grynai vakar Veryga postringavo apie tai per mano plokščią ekraną.
Kaip jau visų minėta, iš tiesų labai gražiai šis darbas sumaketuotas pateikiant penkiolika skyrių, kiekvieną pradedant atitinkamos birželio dienos kalendoriaus lapeliu. Mane kiek sutrikdė tai, kad birželio 13 minimos Antaninės buvo aprašytos 12 skyriuje, bet tai niekis palyginus su tokia man gan ir naujiena, kad didelė, ir, rodos, bebaimė šventė vyko dieną prieš ultimatumą. Tiesiog neįtikėtinai bizarre, nerandant jokio geresnio žodžio.
Tiesa, nors maketavimas žaismingas, pats tekstas man pasirodė vietomis sausokas, fragmentiškas, per mažai literatūriškas kaip mokslo populiarinimo knygai. Kartais atrodė lyg faktai, citatos beriami kaip žirniai į sieną. Ne itin supratau kam reikėjo tokių labai atsitiktinių Astrid Lindgren ir George Orwell dienoraščių nuotrupų, nes norint parodyti platesnį nei lietuviškas kontekstą man labiau patiko prancūzų evakuacijos vaizdus matyti ten buvusių lietuvių akimis.
Knygoje iš tiesų yra labai įdomių kampų, detalių apie kurias nebuvau girdėjusi. Ypač man imponavo dienoraščių fragmentai, kuriuose atsispindėjo tokie labai subjektyvūs, emociški, akimirkos padiktuoti vertinimai. Paskatino šis darbas perskaityti ir paminėtą tos vasaros hitą Jono Marcinkevičiaus romaną ‘Nemunas patvino’ kurio, panašu, originalų leidimą radau, tai bandysiu skaityti ir tikiuosi, kad Vinco Mykolaičio - Putino kritika nepasitvirtins ir laukia neblogas lietuviškas skaitinys iš to laikotarpio, kurio literatūrinėje padangėje aš vis ieškau.
0 Komentarai