Perskaičiusi ‘Seserų varpus’ sakiau kad bus įdomu pamatyti tą Norvegijos virsmą iš atsilikusios užšalusios provincijos, kokia ji buvo primoje trilogijos knygoje, į civilizuotą ir klestinčią valstybę. Ir Lars Mytting kaip tik tai ir daro antrojoje - per Heknes, per Butangeną pasakoja, kaip norvegai iš ūkininkų tapo verslininkais.
Aš gal tikėjausi kiek daugiau to kaimo gyvenimo peripetijų, nes vietomis viską užgožė sudėtingi dramatiški veikėjų tarpusavio santykiai, o ir karo vaizdai čia taip kažkaip neįtikino ir netiko - manau būtų užtekę ir jo atgarsių toje izoliuotoje vietoje. Bet nepaisant viso to tai labai lėtas ir jautrus pasakojimas, su daug magijos ir sutapimų, pasakojantis apie Astridos Heknės vaikus taip, kaip jie verti. Pasakojimas apie polėkį, siekius ir sudėtingą kelią jų siekiant.
Spalviškai ‘Heknių audinys’ stipriai primena pirmtakę. Lyg ir neturi to ‘Seserų varpų’ svorio, nebeturi bažnyčios kaip pagrindinės veikėjos, todėl pasakojimas toks lyg buitiškesnis - apie lažą, apie pionierišką elektros kaime įvedimą, apie investicijas ir pienines - ir tai visai nėra prasčiau, nes autorius apie tai pasakoja taip pat įsitraukęs, taip pat įtaigiai. Labai įdomu, ką jis paruošęs trilogijos pabaigai.
0 Komentarai