Niekad nemaniau, kad kada nors taip sakysiu apie Remarque knygą, bet ‘Dangus neturi išrinktųjų’ nuvylė. Likimui taip keistai sustygavus, knygą pradėjau skaityti karo Ukrainoje išvakarėse, kas galimai užgožė kokius nors subtilesnius knygos momentus, bet šiaip šis romanas turbūt yra mažiausiai susijęs su karu iš viso rašytojo repertuaro, nes veiksmas vyksta jau po antrojo pasaulinio, sukasi apie lenktynininką, pabuvojusį koncentracijos stovykloje ir ilgų karo metų sukeltos džiovos kankinamą merginą, todėl labiau kalba apie ilgalaikius karo padarinius, nei patį karą apskritai.
Aš dievinu Remarque dialogus ir kiek daug, bet paprastai jis sugeba jai pasakyti, bet šį kartą jie tebuvo lėkšti įsimylėjėlių dūsavimai, rodos, beprasmiški pilstymai iš tuščio į kiaurą, retas kuris jų turėjo kažkokios gilesnės prasmės. Ir prasmingų, žinoma, buvo, ypač knygos viduryje, kai akimirkomis jau galvojau, kad knyga išgelbėta, bet pradžią buvo itin sunku ištverti.
Negaliu neigti, šios knygos žinutę apie gyvenimo grožį ir laikinumą, širdin įsidėjau ir fabula labai jam tiko, bet vietomis tekstas atrodė per daug paviršutiniškas, o kartais bandantis lįsti per daug giliai. Keista bet kartu ir malonu buvo matyti tokią gan nerūpestingą ir laimingą Europą Remarque romane, su šokiais ant šviečiančio parketo jūros pakrantėje.
0 Komentarai