Nesu zombiškų dalykų gerbėja, man jie visad kažkodėl asocijavosi su klišėmis ir iki šiol neskaičiau ir nežiūrėjau nieko, kas su jais būtų susiję. Tik atsitiktinai užmačiusi gerų atsiliepimų apie ‘Pasaulinis karas Z’ ja susidomėjau ir šakės kaip tuo džiaugiuosi.
Pirmiausia, žinoma, apeliuoja pasakojimo stilius. Knyga apsimeta dokumentine ir apie zombių apokalipsę pasakoja interviu stiliumi pateiktais ją išgyvenusiųjų pasakojimais. Nėra vienos mielos herojiškos šeimos, vedančios skaitytoją per istoriją, iš esmės nėra net jokio istorijos. Viskas fragmentiška, ne visada nuoseklu, daugelis minimų dalykų nesuprantami ir nėra iškart aiškinami, bet tai tik dar labiau skatina skaityti toliau ir susidaryti bendrą vaizdą. Tais trumpais skirtingais pasakojimais į apokalipsę pažiūrima iš daugybės skirtingų kampų.
O tai leido pateikti žiauriai gerą visuomenės kritiką. Kuri ne tik taikli, bet ir gąsdinančiai tikroviška, pastarųjų poros metų įvykių fone atrodo gal net perdėm tikroviška. O visą ta efektą dar labiau paryškina ir tai, kad prieškarinis knygos pasaulis iš tiesų yra mūsų pasaulis, dešimtmečio atgal, bet puikiai kiekvienam žinomas. Čia cituojamas Remarkas, be vardo bet aiškiai minima Elžbieta II, dažnai referuojama į antro pasaulinio, šaltojo karo įvykius, visų valstybių stovis prieš karą toks, koks buvo tuomet kai Max Brooks parašė šią knygą. Mane tai žiauriai sužavėjo, kažkaip išnaikino ribą tarp fikcijos ir tikrovės ir vien tik zombiai kaip katalizatorius nunešė į įsivaizduojamą postapokaliptinį pasaulį, kuris irgi įdomus ir ir įvairialypis, labai padiktuotas realaus konteksto. O kai reakcijos į krizę - tiek valstybių, tiek pavienių žmonių - stipriai padiktuotos realaus jų istorinio ir socialinio konteksto, visi šunkeliai kuriais jie nueina stipriai vožia savo stiprumu, ryškumu ir gąsdinančiu realistiškumu.
Buvo gal šiek tiek kliurkų su tais pasakotojais. Aš gal būčiau norėjusi (gal originale tai ir buvo) kad tie visi skirtingi pasakotojai būtų skyręsi ne tik istorijomis, bet ir kalbos struktūromis, žodynais. Pabaigoje kai kurie pasakotojai sugrįžo trumpam pridėti kelių papildomų žodžių, bet ne visų originalias istorijas aš sugebėjau priskirti vardams, nes jų tiesiog neįsidėmėjau, iš esmės visiškai mano kaltė, bet tekstas labiau dėjo akcentą ant šalies, vietovės, negu žmogaus, kuris pasakoja.
0 Komentarai