Savo atostoginį trilerių maratoną tęsiu su ‘Sausra’. Lūkesčių prieš skaitydama nesikėliau skaitydama apžvalgas, bet dabar žiūrėdama vertinimus nesuprantu ką tokio išskirtinio čia visi rado.
Didžioji knygos dalis puiki. Atmosferiška, pasakojimas lėtas bet dinamiškas, atokiame ūkyje išžudyta šeima kažkaip priminė ‘Šaltakraujiškai’, šarmo pridėjo ir tyrėjo asmeninės sąsajos su aukomis ir nupušusiu kaimeliu. Labai daug dėmesio skirta nusikaltimo vietos analizei, mažiausioms jos detalėms ir nustebino to jauno seržanto minties kelias. Ir pats tyrimas, nors kad ir kartais nuvingiuojantis į lankas, buvo gana metodiškas ir įdomus. Visa bėda, kad visą jį galima išmesti, nes jis visai nesusijęs su nusikaltimu ir viskas paaiškėja tiesiog iš giedro dangaus. Gal kam ir nuspėjama buvo, aš irgi buvau įtarusi nusikaltėlį kelis kart bet vien dėl to, kad esu pratusi įtarinėti visus tokiose knygose, o ne todėl kad buvo priežasčių.
Tiesą sakant man nelabai patiko ir tas praeities epizodo pasakojimas kursyvu įterpiant į vykstantį nelabai kada susijusį pokalbį. O ir šiaip jie pasirodė kartais ne vietoje, ypač kai jau paaiškėjus viskam buvo dar nuodugniai pasakojamas nusikaltėlio kelias, kažkaip perteklius jau ten buvo visko. Man užteko suprasti motyvus, kad pati nusipieščiau vaizdą. O gal čia tiesiog didžiulis nusivylimas atomazga privertė mane taip galvoti..
Negaliu sakyti, kad labai prastas detektyvas ir jau tikrai vietomis žadėjau didelį pažymį rašyti, bet neišlaikė pabaigos egzamino.
0 Komentarai