Nesbo nuvažiavęs nuo bėgių

Kol kas paskutinioji Hario Hūlės knyga ir jaučiasi, kad Jo Nesbo jau išsisėmė jo istorijoje. Viskas jau atrodo kažkur girdėta, bet vis tiek saugokitės staigmenų gadintojų (a.k.a. spoilerių :D) apžvalgoje, jeigu Nesbo dar nėra jums įkyrėjęs savo klišėmis. 

Dar kartą skaityti kaip Haris išsikapanoja iš dar vienos mirtinos situacijos, kurioje 120 procentų turėjo numirti jau ant tiek neįdomu, kad tik akimis permečiau. Net graudu pagalvoti, kad Nesbo įsivaizduoja, kad nors minutę šita nesąmone galima patikėti. Jam reiktų kokios specialios elektroninės knygos versijos, kur niekaip negalima pažiūrėt kiek puslapių liko, tai gal tuomet ir paeitų. Ir jokie pigūs išpranašavimai čia neišgelbėja. 

Gal mano atmintis jau neneša, bet ko jau ko, o tyrimo tai Hūlės serijoje lyg būdavo visada. Tik ne šį kartą. Tyrimo vietą užima visokios melodramos ir meilės trikampiai, o gal labiau daugiakampiai. Haris iš esmės arba pats sėdi pririštas prie kėdės ar prie jos pririša ir kvočia kitus. Aišku galiausiai neapsieinama be Hario klasikos - trijų mobiliako skambučių, kuriais jis viską išsprendžia, nors tu nė velnio nežinai ką, o tada skaitai dvidešimt puslapių paaiškinimą. Bet šį kartą papildomo šarmo viskam prideda absoliučiai pritempti pėdsakai, kuriais Haris išsprendžia bylą. Nežinau ar esu ką nors juokingesnio girdėjusi. 

Kaip suprantu tai čia norėta pasakoti kažkokius tamsius psichologinius dalykus apie kerštą ir kaltę, bet sunku juos pasakoti, kai vidinis veikėjų gyvenimas praktiškai nėra vaizduojamas ir ne, visokie atsitiktiniai prisiminimai nėra vidinių slapčiausių minčių atskleidimas. Gal jų ir turėjo būti tam bandymo nusižudyti epizode, bet ant tiek viskas ten netikra, kad nelabai gilinausi. Labai prašauta su psichologiniais momentais ir žudiko motyvų paaiškinime Jokiais 3 puslapių paskutinės minutės vaikystės romantinėmis traumomis nepaaiškinsi tokio character assasination, kuris įvyko šitoj knygoj. 

Gal visgi jau gana to Hūlės, pabaiga knygos kaip serijos pabaiga būtų 100 balų ir judam toliau.