Grafą Montekristą esu įsimylėjusi. Su jo antrininku Matiju Šandoru susidraugauti užtat sekėsi sunkiau.
Pats Jules Verne knygos dedikacijoje prisiduoda, kad panašumo siekta ir jo negalima nuneigti - romanas iš esmės yra atpildo ir keršto už senas skriaudas istorija, kurį vykdo turtingas po nauju vardu besislepiantis žmogus. Tačiau Verno romane viskas man rodėsi kaip blankus Diuma šedevro atgarsis. Svorio Montekristui pridėjo tai, kad nusikaltimo jis nepadarė, tuomet labai ilgus metus sėdėjo kalėjime ir tik tuomet praturtėjo pasakišku būdu. Nieko panašaus nenutiko Matijui Šandorui, kuris nors ir kilnaus tikslo siekdamas nusikaltimą padarė, o iš kalėjimo bemat sugebėjo pabėgti. Pasakos elementų daug abejuose romanuose, bet atsitiktinumų šiame Verne romane nors vežimu vežk ir tiesą sakant hipnozės magijos ir stebuklingų elektrinių laivų man jau buvo kiek per daug.
Atsitraukus nuo lyginimų turiu pasakyti, kad pasakojimas įtraukė ir veikėjų likimas man rūpėjo. Verne yra puikus pasakotojas ir netgi jo aprašymai man patiktų, jeigu jis nebūtų užsimanęs aprašyti kone kiekvieno Viduržemio jūros kampo. Stiprūs ir ne itin teigiami 20 000 mylių po vandeniu’ prisiminimai plūdo skaitant apie stebuklingai greitus laivus ir nuodugniai aprašinėjamas jų aplankomas vietas.
Tai graži istorija apie taurius herojus ir pasiaukojimą, niekingus niekšus ir atpildą, bet manęs iki galo nepalietė.
0 Komentarai