Esu prisiekusi vilnietė. Paauglystėje, dar prieš gerą dešimtmetį, gyvenau tame ‘šūdas ne sviestas’ informaciniame lauke, kuriem Kaunas buvo piešiamas neigiamomis spalvomis, pajuokiamas laikinosios sostinės titulas, jaučiamas stiprus priešinimas su Vilniumi, kuris ir dabar stipriai pastebimas matuojantis kalėdiniais medžiais. Tas neigiamas požiūris neaplenkė ir manęs, bet pajutusi sentimentus tarpukario Lietuvai, natūraliai Kaunu taip pat pradėjau žavėtis. ‘Optimizmo architektūra’ tuos jausmus neabejotinai pagilino.
Knyga yra tikrų tikriausia odė Kaunui ir jo modernizmui, gausiai papildyta nuotraukomis. Smagu buvo pasižiūrėti į klestintį, kylantį, modernėjantį Kauną. Kaip knygos plačiajai visuomenei tekstas gal man vietomis pasirodė sausokas, ne visi architektūriniai terminai man buvo suprantami, visų tarpukario architektų žinoti man turbūt taip pat nereikėjo, nors ir suprantu poreikį juos šitoje knygoje pagerbti. Tačiau net ir nebūdama tobula ši knyga tikrai įkvepia patirti tą optimizmą Kauno gatvėse, pajusti tos kitos Lietuvos dvelksmą ir didžiuotis (net jei tu vilnietis) tuo unikaliu miestu, lyg bjaurusis ančiukas staiga nusipurtęs caro kaimo tešlynes virtusį betono ir stiklo gulbe.
0 Komentarai