Airių durnumas ‘Geruosiuose žmonėse’ mane privedė beveik iki isterijos, tai ‘Malonių’ taip pat prisibijojau, nes buvo aišku kad davatkiškas tamsumas kėrosis ir čia. Laimei, jis čia turėjo atsvaros, o ir pasakojimo stilius, pasibaigus pradžios sapnų atpasakojimams, buvo labai malonus ir sklandus, todėl suskaičiau stebėtinai sėkmingai.
Labai įdomus šiandieniniame feminizmo kontekste man pasirodė anotacijoje žadėtas kontekstas, kad audrai nusinešus visus atokios nedidelės bendruomenės maitintojus, moterims tenka pasirūpinti savimi pačioms, kas to meto sąlygose reiškė eiti kažkiek prieš sistemą. Gaila, kad iš tiesų romane vietos tam liko nedaug, nes toks nepritemptas, natūralus ir gal kiek originalesnis priėjimas prie feminizmo būtų atgaiva šiandienos tendencijų kontekste.
Žinoma, knyga visai ne apie tai, o apie didžiulę neapykantą kitokiam, kuri pridengta krikščioniška propaganda veda prie moterų deginimų ant laužo, kitaip vadinamų raganų teismais. Visi šitie naratyvai mane stipriai veikia, negaliu atsistebėti žmonių bukumu ir žiaurumu. Kiekvieną kartą perskaičiusi tokį pasakojimą dar stipriau apsišarvuoju neapykanta bažnyčiai ir viskuo kas su ja susiję. Mano neapykanta ne tokia stipri, kad tikinčius krikščioniška propaganda deginčiau ant laužo, bet pakankamai stipri, kad norėčiau pradanginti visus ją skleidžiančius į informacinės erdvės paribius ir niekada iš jų nieko negirdėti. Žinoma, dauguma savo žiaurumą jau spėjo susieti su kitokiais, šiuolaikiškesniais naratyvais, bet, laimei, atrodo nė vienas iš jų nėra tiek telkiantis, toks globalus kaip šita velnio nešta religija.
Mažai žinau apie Norvegijos raganų teismus ir šią istoriją, bet akivaizdu istorija nėra labai tiksli ir knyga labiau įkvėpta, nei pretenduoja į istorinį pasakojimą. Bet mane trikdo tai, kad autorė pasirinko tikrus vardus, tikrus įvykius, bet juos stipriai paredagavo ir net savo istorinėje žinutėje knygos gale nepaminėjo tikslios įvykių versijos. Nematau nieko blogo istorinių įvykių interpretacijoje ar net įvykių pabaigos keitime pasakojimo reikmėms, kol tai aiškiai pasakoma arba suvokiama, ko nepasakyti apie šį romaną.
Žiūrint į knygą grynai kaip į literatūrą, man patiko pasakojimo tonas, tikrai vaizdinga kalba, toks lyg lengvumas, padedantis tverti sunkius knygos momentus. Tačiau ne visi knygos veikėjai įtikino - pagrindinis antagonistas Absalomas buvo fanatikas su gėdos jausmu, ką autorė pabrėžė, bet kažkokio banalaus vaikystės vargų iš kurių ištraukė bažnyčia paaiškinimas mažai pasakė, kodėl jis elgiasi taip ir ne kitaip. Kodėl didžiuojasi nužudęs raganavimu nuteistą moterį, bet gėdijasi apie tai papasakoti šiaip jau engiamai savo žmonai arba kodėl kartais bereikšmiškai žiauriai su ja elgiasi? Jo žmona Ursula iš pradžių vaizduojama naivia, paklusnia, neišsilavinusia avele, o pasakojimui progresuojant tampa itin skeptiška dalykų, kuriais praktiškai tiki visi, atžvilgiu be jokios priežasties ir imasi vietomis necharakteringai drąsių veiksmų.
Iš tiesų tai literatūriškai tikrai vykęs, pagaulus pasakojimas, užkabinantis rimtų temų ir jas puikiai plėtojantis, bet užlipantis kartais ant grėblio su veikėjų portretais ir, rodos, slapstomu istoriniu netikslumu.
0 Komentarai