Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė į monografiją ‘Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse’ perkelia savo disertaciją apie XX amžiaus pirmoje pusėje Vilnių besisavinusių įvairių valdžių bandymus kolonizuoti jo aikštes, gatves ir žmonių sąmonę. Tekstas nors ir dėstomas sudėtingų konstrukcijų sakiniais, yra pagaulus ir gana žaismingas, todėl skaitymas tikrai neprailgsta, o mane įtraukė net labiau nei dauguma šiemet skaitytų grožinių romanų.
‘Vilniaus - Europos paribio miesto, esančio ties politinių techtoninių plokščių sandūra, įamžinimo retorika ir tikrovė labai skiriasi: atrodo, kad joks kitas amžinai turintis išlikti žmogaus kūrinys Vilniuje nestovi taip trumpai kaip bronziniai paminklai.’
Kaip autorė mini įvade, tiek imtis tokio mokslinio darbo, tiek rašyti šią monografiją ją pastūmėjo ir šiandien vykstančios nuožmios diskusijos apie paminklų Vilniuje statymą - arklys ar kalnelis, kurios niekuo nėra naujos ir originalios. Man ši tema atrodo ypač aktuali ir aš stipriai viliuosi, kad kada nors mes atsisakysime visų šitų provincialių, pora šimtų metų jau pasenusių bronzinių balvonų ant arklių statymo tradicijos. Aš suprantu paminklus Paryžiuje, kurie buvo ten statomi daug metų atgal, visai kitomis istorinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis, bet net ir ten man jie nėra įdomūs. Taip, bendrai jie rodo turtingą to miesto istoriją, bet aš keliaudama retai einu žiūrėti paminklo, nes jis tiesiog nėra įdomus. Todėl visiškai nesuprantu kodėl XXI amžiaus Lietuvoje mes vis dar norime vietoje originalių, prasmingų monumentų statyti bronzinius balvonus, nesvarbu kokią asmenybę ar mitą jos vaizduotų. Šitas visas moralizavimas grynai mano, o pačioje knygoje jo nerasime nė su žiburiu. Knygos pabaigoje pateikiamos kelios nuotraukos šiandieninių ir istorinių paminklų palyginimui - parodyti, kad ne tiek ir daug šie skiriasi, bet bendrai knyga labai neutrali, kalba apie viešąją erdvę ir nesiima istorinių posūkių vertinimų, o jeigu ir išlenda kokie nors kaltinimai tai tik amžininkų, o ne autorės balsu.
‘Amžininkai skundėsi, kad senosios pavadinimų lentelės yra skubiai nuimamos, o naujosios nepritvirtinamos, tad net miesto senbuviai sunkiai randa tinkamą adresą.’
Paradoksaliai ir turbūt gana ciniškai Antrojo pasaulinio karo metai Vilniuje iš papasakotos prizmės atrodė kiek juokingai. Tik pastatomas paminklas, tuoj griaunamas, tik pakabinama kokia lentelė, jau ji plėšiama lauk, tik pakeitei gatvės pavadinimą, jau kraustais lauk ir tos gatvelės laukia nauja tapatybė. Kita vertus kai kurie projektai net ir tos visuotinės suirutės metais buvo tęsiami ir man patinka įsivaizduoti, kaip architektai ir kiti suinteresuoti asmenys bandė įtikinti esamą valdžią, kad tęsti pradėtus darbus yra jiems itin naudinga.
‘Generalinio plano rengimas, kaip ir aikščių rekonstrukcija, trijų skirtingų, viena kitos atžvilgiu priešiškai nusiteikusių politinių valdžių mainymosi laikotarpiu pavertė Antrojo pasaulinio karo Vilniaus urbanistinį planavimą tam tikru viršpolitiniu fenomenu. Perimdami lenkiškus projektus Lietuvos Respublikos valdininkai tęsė “okupantų” pradėtus darbus, sovietai įgyvendino ideologinių priešų planus, o naciai investavo į miestą be ateities.’
Nors Vilnius man yra savas, mylimas miestas, šioje knygoje sužinojau ir šio to naujo. Perskaičiusi ‘Optimizmo architektūrą’ ir nuoširdžiai apžiūrėjusi bene visus tarpukario Kauno modernizmo paminklus kažkaip stipriai pajutau, kad Vilniuje nėra nieko panašaus ir aiškinau tai tuo, kad lenkams Vilnius nė velnio nerūpėjo ir jie į jį neinvestavo. Pasirodo, kad jis jiems dar ir kaip rūpėjo, bet nebuvau labai toli nuo tiesos, nes įgyvendinti jiems bene jokių savų planų nepavyko, o jeigu ir būtų pavykę, nepanašu, kad būtų pastatę kažką tikrai išskirtinio. O šiaip skaitydama šią knygą supratau kokia permaininga ir gana unikali yra Vilniaus istorija. Retas miestas net ir karo metais per tokį trumpą laiką pakeitė šitiek šeimininkų ir patyrė tiek sunkumų. Natūralu būtų būtent tą išskirtinumą pabrėžti, o ne lygiuotis į Paryžiaus karalių skulptūras.
0 Komentarai