‘Širdies nerimas’ - labai keista klasika. Iš pirmo žvilgsnio kvepia standartiniu XIX amžiaus realizmo stiliumi - tiek kaip - lėtai, plačiai, kartais nuklystant į lankas - tiek kas pasakojama - karininkai ir bajorai, dvarai ir kareivinės, garbė ir turtai. Žodžiu abiejuose pilna kvarbatkų. Bet kartu po tuo paviršiumi slepiasi modernus, jau XX amžiaus viduryje parašytas romanas, kuriame koncentruojamasi į vieną labai izoliuotą istoriją, labiau jau net vieną jausmą ir jis nagrinėjamas taip sakyčiau iš psichologinės pusės.
Pats tas toks lyg maišytas stilius labai tinka prie knygos fono - Austrijos - Vengrijos imperijos ant pirmo pasaulinio karo slenksčio, taip grynai paskutiniais kvarbatkų gyvavimo metais, po kurių juos pakeitė cigaretės ir kelnės. Autoriaus aš nepažįstu ir nežinau kiek tai padaryta sąmoningai, kiek tai tiesiog jo keistas stilius, bet labai derėjo tie dalykai tarpusavyje, kartu sukurdami šiokį tokį siurrealizmo pojūtį.
Lenkiuosi tam, kaip puikiai autorius nagrinėja tą vieną - užuojautos ir jos pavojų - temą. Jis tai temai nagrinėti pasitelkia istoriją, kuri nuo pat pirmo savo akordo iki paskutinio puslapio, yra sudėliota būtent aplink tą temą ir mažai kur nuklystama šalin - siužeto posūkių ir aktyvaus veiksmo čia maža, daug vyksta ilgų dialogų, vietomis išvirstančių į monologus, bet tai nereiškia, kad visas moralas čia pateikiamas tiesiogine moralo forma - visiškai ne. Moralas net nėra pateikiamas vienareikšmiškai, jis įvairiomis formomis manifestuojasi pasakotojo kelyje įvairiomis kliūtimis, pojūčiais ir jo reakcijomis, labiau atskleidžiamas per konfliktą - tiek fizinį, tiek psichologinį. Pastarasis motyvas šitame romane groja pirmuoju smuiku. Tam tikra prasme tai ir yra psichologinis romanas, nuosekliai, nuodugniai ir šaltakraujiškai nagrinėjantis užuojautos ir žmogiškumo esmę.
Tiesa, kartais norėjosi, kad viskas nebūtų taip stipriai analizuojama, vietomis gal net peranalizuojama. Kiekvienas pojūtis, kiekvienas, net menkiausias rankos krustelėjimas čia turi beprotišką reikšmę ir ji labai nuodugniai išanalizuojama paties pasakotojo. Vietomis viskas labiau panašėjo į pokalbį su psichoterapeutu negu nuoširdžius prisiminimus.
Įdomi patirtis buvo skaityti šį gana modernų romaną, įvilktą į seną rūbą. O čia atskleidžiamas konfliktas iš tiesų yra nemarus ir šiandien ne ką mažiau, o gal net daugiau aktualus, nei tuomet, kai buvo parašytas. Neblogas būtų eksperimentas pabandyti ekranizuoti šią istoriją tik su nedideliais pakeitimais grynai moderniose šiandienos aplinkybėse ir pamatyti kaip universalu yra tai, ką pasakoja Stefan Zweig.
0 Komentarai