Kai į norimų sąrašą pagal Sabaliauskaitės rekomendaciją įsirašiau Susan Sontag knygą-esė ‘Regarding the Pain of Others’, nenujaučiau, kaip greitai ji taps labai aktuali. Tai knyga apie fotografiją, pagrinde karo, jos istoriją ir poveikį.
Skaitant šią prieš du dešimtmečius parašytą, bet kalbančią apie daug senesnius įvykius, knygą buvo ir keista, ir liūdna, ir pikta dėl to, kad ten aprašomi dalykai vis dar tokie aktualūs, kad šiuo metu gyvenu karo fotografijų fone, o pasaulis, nors ir kaip norėjome tikėti kitaip, ne itin daug pasikeitė. Ironiška, kad pati kalbėdama apie tai, kad šiandien tai yra kažkaip aktualiau, patvirtinu knygoje išsakytą kritiką. Knygos pradžioje skaudžiai žiebė nuotrupos apie ‘not here’ ir ‘not anymore’ turint galvoje karą Europoje, kuri, tokiu gan sarkastišku tonu autorė išsako skaudžią tiesą, jaučiasi turinti kažkokią išimtį iš karų, nors pati sukėlė pačius baisiausius.
Na bet nesiimsiu analizuoti knygos puslapiuose pateikiamų minčių ir klausimų, nes šiandien ją turbūt reiktų paskaityti kiekvienam ir pačiam sus savimi papolemizuoti. Man pasirodė, kad autorė knygoje labai mažai kažką teigia, labiau pateikia tam tikrus požiūrius, pavyzdžius, gal kartais ir kiek pritemptus, o svarbiausia - kelia klausimus. O atsakymas į tuos klausimus gali visai nesutapti su jos, o ir patį gali nustebinti.
Man pačiai tokio tipo literatūra yra naujiena, bet jaučiu, kad pirmas bandymas pavyko - jaučiuosi įgijusi žinių ir, tikiuosi, bent mažu žingsneliu pajudėjusi didesnės atjautos link.
0 Komentarai