Aš kaip ir autorė nekenčiu triukšmo ir bent jau skaitydama noriu kuo didesnės tylos. Tuomet man trukdo ir viršuje paspiriamomis mašinytėmis dundantys vaikai ir rezonuojantis šaldytuvas. Todėl skaityti Radzevičiūtės rantinimą apie triukšmą buvo labai smagu - kvatojau iš bene absurdiškų situacijų ir džiaugiausi, kad aš ne viena.
Knyga man labiau pasirodė minčių srautas, pakalbėjimas apie šį bei tą, bet pagrindinė knygos linija turbūt visgi yra apie kūrybos kančias, glaudžiai susijusias su jau minėtu triukšmu, konkrečiai rašant ‘Grožio ir blogio biblioteką’, bet dažnai minint ir kitas savo knygas ‘Kraujas mėlynas’ ir ‘Žuvys ir drakonai’, todėl kaip ir visi rekomenduoju šios knygos imtis tik jas perskaičius. Juokinga, kad aš kol kas ir esu skaičiusi tik šias tris jos knygas. Apie visus šiuos kūrinius ji dažnai kalba su tam tikra ironija, kas mane žavi - toks sugebėjimas kažkiek pasijuokti iš savo kūrybos, net pateikiant draugo išsakytus palyginimus su pornografija.
Aš nesu autorės gerbėja iki kaulų smegenų ir tik ‘Kraujas mėlynas’ man paliko neišdildomą įspūdį, bet ‘Minaretas ir 7’ drąsiai stoja į antrąją vietą, nes kažkaip susišaukė su mano patirtimis ir nuoširdžiai ne kartą ir ne du prajuokino. Bet knygų pavadinimus visgi leisčiau galvoti Geriausiam Draugui.
0 Komentarai