Gal dėl to, kad prieš tai skaičiau aprašymuose ir išvedžiojimuose paskendusį romaną, vos pradėjus skaityti ‘Fondą’ buvau tiesiog pritrenkta tuo kaip mažai sakant daug ten pasakyta. Todėl vos įpusėjusi, susipirkau likusias originalios Asimovo trilogijos dalis, pasiryžusi su pasigardžiavimu suryti iškart visą tą neva geriausia moksline fantastika laikomą seriją. Tai pati trilogija mane kiek nuvylė, bet susiskaitė vis tiek puikiai.
‘Fondas’ sužavėjo lakonišku stiliumi. Skaitytojas įmetamas į galaktikos imperiją, gyvuojančią jau 12 000 metų ir jam mažai kas aiškinama, o dažniausiai tai daroma tik trumpomis ištraukomis iš enciklopedijos, kurios gal kokį kartą kitą ir paspoilina kažką, bet toli gražu nesugadina malonumo skaityti. Dauguma pasakojimo vyksta per ilgas, aršias, argumentuotas diskusijas tarp labai priešingų pozicijų veikėjų. Jų jausmai, nuomonės dažnai atsiskleidžia per nedideles remarkas apie žvilgsnį, toną, šypseną. Žavėjausi tuo lakoniškumu, jis labai čia tiko.
Žinoma, ne tik forma, bet ir turinys buvo itin įtraukiantis, o įdomus ir kitomis prasmėmis. Man patiko čia pateikta tokia sutrumpinta žmonijos evoliucijos istorija: kaip galiausiai laimi sumaniausias, o ne stipriausias, kaip valdyti pradžioje religijos pagrindais, vėliau ekonomikos dominavimu. Iš tiesų daug įdomių minčių pateikta, daug vietos paliekama diskusijoms, dedukcijai, provokuojama mąstyti ir narplioti. Patiko spėlioti ką knygos herojai sugalvos, kad išspręstų ištikusią krizę, patiko skaityti jų minčių kelią prie pasirinkto sprendimo einant. Nors daug čia kosminių kelionių, fantastinių išradimų ir kitų mokslinės fantastikos atributų, tai visgi labiau politinis, socialinis pasakojimas, nei nuotykių romanas. Mane šiandienos kontekste kiek pritrenkė tokia, rodos, akivaizdi mintis, kad istorijoje mažai ką lemia herojai ar anti-herojai, kad istorija, kaip mes ne kartą jau įsitikinom, kuria masės, kad tik visuomenė gali veikti tikrus, didelius pokyčius, o sumanūs vadai gali tik stumtelti šen bei ten.
Kritikos pažerti ‘Fondui’ galima, o su daugeliu išsakytos aš pilnai sutinku. Veikėjai plokštoki, maža jų vystymo, magiška atominė energetika su nematomais skydais ir branduolinėmis skalbyklėmis tikrai vertė kreivai šyptelėti, o ir šiaip iki galo savęs nepaaiškina didesniame kontekste. Moterų nebuvimas, ypač pirmojoje knygoje tragikomiškas iki bene absurdo ribos. Bet man bene niekas netrukdė skaitant, spėju dėl to, kad autorius fokusavosi kitur ir tai, ką norėjo padaryti, padarė meistriškai, bent jau man į jautrias vietas pataikė. Geriau jau pripažinti savo silpnybes ir koncentruotis ten, kur žinai, kad gali, ten kur nori, negu bandyti kažką pritempti. Geriau jau jokio personažų vystymo negu toks koks gavos HBO su Daneiris.
Atrodo, kad vėlesnėse dalyse autorius bando kažkiek atsižvelgti į tą kritiką, bet jam tai nelabai pavyksta, o viską kas pradžioje buvo sava ir originalu, kažkur lyg dingsta. ‘Fonde’ man labai imponavo, kad tai buvo labiau fragmentiškas 5 skirtingų istorijų, kurias laike skiria dešimtmečiai, rinkinys, aišku siejamas kažkokių istorinių aplinkybių ar herojų vardų. Tai leido pasakoti istorijas, spalviškai kiek skirtingas ir nešančias žinutę. Vėlesnėse dalyse fragmentų mažėja, jie kažkaip suvienodėja, o knygos ima labiau panašėti į nuotykių romanus, kur keli pagrindiniai veikėjai šokinėja tarp planetų šiaip sau. Kuo toliau, tuo daugiau atsiranda aiškinimo, pasakojimo, tiesioginės analizės - pristatant naują pasaulį papasakojama trumpa jo istorija, prasideda tiesmuki veikėjų veiksmų aiškinimai. Daug ir išsamiai kartojami praeities įvykiai, kurie beje priminami prologuose, jei kas ir primiršęs. Trečioje knygoje išvis atsiranda naujovė, kai net ir paties pasakotojo balsas išgirstamas. Aš didelė nuoseklumo advokatė, todėl nors man labai patiko nuoseklumas knygų pavadinimuose ir tame, kad bent jau teoriškai išlaikyti fragmentai, labai nuvylė tai, kad stilistiniai momentai iš esmės padaro knygas perdėm skirtingas kaip serijai.
Skaityti Asimovo tekstą, kai jis kalba apie visuomenių, politinius konfliktus ir kaip juos sumaniai galima išspręsti, yra viena ir visai kas kita narpliotis po visuomenės bandymus sustabdyti vieną nesustabdomą magišką individą, kuo didžioji dalis istorijos pavirsta persiritus į antrąją pusę. Nepadeda ir tai, kad plot twistas arba aiškus nuo pirmos sekundės, arba jų tiek daug, kad apie kiekvieną jau ne kartą galvojai, tik neišsirinkai, ant kurio statyti daugiausia. Neskanūs ir triukai su galimybe pažvelgti anapus uždangos - į paslaptingą kitą pusę, kuri šiaip istorijoje tiesiogiai nedalyvauja.
O jeigu tik būtų Asimovas parašęs tą seriją apie visą tarpuvaldžio tūkstantmetį - fragmentiškai, momentais laike, atskiromis istorijomis pasakojęs apie mases, visuomenę, žmoniją. Galbūt nebūtinai apie tai, kas susišaukia su mum žinoma ir suprantama praeitimi, galbūt labiau fanstastiškai, bet visgi taip pat pagauliai, psichologiškai. Bet tam, žinoma, būtų reikėję, milžiniškos fantazijos ir matomai daugiau originalių idėjų nei autorius iš tiesų turėjo. Man jau net baisu pagalvoti, kas dedasi vėlesniuose papildymuose, greičiausiai pagal geriausias leidybos tradicijas, išmuštuose per prievartą.
Tuomet galbūt ir būtų išėjusi serija, verta to geriausios mokslinės fantastikos vardo. Nes nors pirmoji knyga ir paguldė mane ant menčių, taip toli nešokčiau. Aišku, anokia aš ekspertė, bet iš šiandienos perspektyvos tai tikrai vargiai galima pavadinti objektyviu įvertinimu.
0 Komentarai