Noras skaityti ir žiūrėti apie dalykus, kuriuose gyvenu šiandien, man svetimas, taigi karantino metais nepuoliau skaityti visko, kas ta tema parašyta, o kai visi serialai pradėjo tą šiandienos realybę rodyti, viskas lipo gerklėn. ‘Salą’ apie raupsuotųjų koloniją mažytėje Graikijos saloje aš irgi ėmiau skaityti ne dėl to, kad tai kažkaip artima pastariesiems patyrimams, o tiesiog užmačiusi rekomendaciją ir visai sudominta man šiaip patinkančios praeities ir dabarties simfonijos, kur skleidžiasi visokios seniai pamirštos šeimos paslaptys.
Tai to, kas buvo žadėta aš negavau, nes dabartis buvo įkišta į istoriją ne harmoningai, prastu pretekstu, neturėjo praktiškai jokių saitų su praeitimi ir jokio ieškojimų pojūčio - atvažiavo pana pas seną mamos pažįstamą, kuri turi papasakoti viską ir tada tiesiog įvyksta pagrindinė istorija - nei ji pasakojama iš to pasakojančio žmogaus perspektyvos, nei sudaro tokį įspūdį. Prasčiausias mano skaitytas tokios fabulos pavyzdys.
Pati pagrindinė istorija, sekanti gana dramatiškus vienos šeimos kelių kartų likimus, kuriuose ir meilės, ir tremties, ir visokiausių įdomių vingių pilna, galėjo egzistuoti savaime, kaip atskira istorija, nes turi viską ko reikia knygai tiek fabulos, tiek kitais požiūriais. Istorija apie raupsuotųjų koloniją paskutiniaisais jos gyvenimo dešimtečiais buvo jautri, pasirodė daugiau mažiau detali, siunčianti žinutę, svarbią turbūt ir šiandien. Likimai kitame krante taip pat turėjo potencialo, bet potarpiais kėlė keistus jausmus, nes knyga bene visą laiką balansavo tarp apyrimtės istorijos su misija ir lengvo atostogų romaniūkščio su visokiomis meilėmis ir su tuo koja kojon einančiomis gal skystokomis dramomis.
Visgi didžiausią vinį į šio kūrinio karstą man įkalė rašymo ir pasakojimo stilius. Jis geriausiu atveju - mėgėjiško lygio. Tekstas iš esmės beriamas kaip žirniai - be jokio atokvėpio, be jokio perėjimo tarp pozicijų - viename sakinyje pasakoja apie viena veikėją, kitą jau puolama prie kito, dažnai vienoje pastrapoje tik pristačius naują veikėją, bendrais bruožais perbėgama per visą jo biografija ir visas slapčiausias mintis, spėjant pateikti ir vidinį konfliktą. Žvilgsniai, prsilietimai ir įvykiai čia nekalba, čia kalba tik visažinis pasakotojas, kuris paaiškina viską iki absurdiško lygio. Susidaro įspūdis, kad kažkur skubama, kad istorija pabėgs jeigu jos nesududensi čia ir dabar, net springdamas iš skubos, o tuomet stabtelima ir pateikiamas koks perdėm vaizdingas ir stipriai pertemptas aprašymas ar nelabai ką duodantis medinis dialogas. Net ir tie kelis momentai, kai stagiai prasukamas kaip filmo juosta, tekstas sustoja ir priartinamas vienas ar kitas neva svarbesnis epizodas, jis neturi to svorio ir išsamumo, kurio tikėtumeisi iš jų tokio tipo istorijoje. Kai tarkim Marquez ar Allende sugeba papasakoti apie savaitę taip, lyg ji būtų vykusi mėnesius, tai Victoria Hislop sugeba dešimtečius papasakoti taip, lyg tai būtų buvusi savaitė.
Labai kontrastinga man pasirodė ši knyga - neša rimtą žinutę, pasakoja įdomią istoriją, bet tekstas ne rimtas ir ne kokybiškas. Sunku ją vertinti kažkaip vienoje skalėje, bet šį kartą man skaitymo malumas smarkiai nukentėjo dėl teksto kokybės, todėl istorija kažkaip lyg nublanko ir neatsvėrė prasto išpildymo.
0 Komentarai