Su ‘Chemijos pamokomis’ pasivažinėjau linksmaisiais kalneliais. Tiek lūkesčiai, tiek nuomonė skaitant tai kilo į aukštumas, tai leidosi dugnan. Knyga kai kuriais atžvilgiais buvo nuostabi, bet ne visi tie atžvilgiai derėjo tarpusavyje.
Pasakojimas dažnai gyvybingas, lengvas ir šmaikštus. Vietomis kvatojau balsu taip, kaip jau seniai nebuvau žviegusi skaitydama. Tačiau vargu ar toks tekstas tiko prie kai kurių teksto elementų - prievartavimų, išnaudojimų ir savižudybių. Tekstas gal ir neprivalo būti itin rimtas, kad galėtų apie tokius dalykus kalbėti, bet šis dažnai situacijų komedijas primenantis tekstas pasirodė tam stipriai per lengvas.
Didžiąją pasakojimo dalį priimti rimtai sekėsi sunkiai. Daug beveik stebuklingų sutapimų ir neįtikimų veikėjų. Bene visi pagrindiniai herojai yra genijai tiesiogine to žodžio prasme - iš esmės savamoksliai aukščiausio lygio chemikai, šuo gebantis per penkias minutes suprasti kokį varžtą paduoti ir suvaidinti alpstantį, kad praeitų pro apsaugą ir mergaitė, kuri penkerių perskaitė visą Dickensą, o aštuonerių kapojo ‘Triukšmas ir įniršis’. Ypatinga vieta čia žinoma vis tiek tenka pagrindinei herojei Elizabetei Zot, kuri atrodo gali būti viskas, ko reikia tekstui plėtoti - ir intelektuali chemikė, absoliučiai nesigaudanti socialiniuose reikaluose, ir ultra moderni žavi moteris, puikiai suprantanti visuomenės procesus ir juos XXI amžiaus feministės balsu nagrinėjanti argumentuotose diskusijose. Vieną dieną ji visiškai nesupranta pašnekovo kūno kalbos, kitą atsineša peilį į susitikimą numatydama, kad jis gali pakrypti pavojinga linkme.
Tokiame neįtikėtiname fone plėtoti moterų diskriminacijos 6 dešimtmečio Amerikoje temą nėra konstruktyvu - nei jis teisingai atskleidžia istorinį kontekstą, nei gali suteikti kokių vertingų įžvalgų moterų teisių klausimu šiandien. Papasakojus šią istoriją paprastai - neperspaudžiant situacijų ir nešaržuojant veikėjų - poveikis būtų daug stipresnis, nereiktų nė tų pamokslų iš ateities. Žinoma, buvo čia nemažai nuostabių minčių, galinčių įkvėpti, bet jos lyg ir nubraukiamos, kai knygos herojų problemos išsisprendžia fėjų krikštamočių dėka.
Ši knyga, atrodo, norėjo būti viskuo - rimtas temas gvildenančiu feminizmo vadovėliu, ir šmaikščiu, lengvu draminiu romanu. Kaip pastarasis ši knyga veikia puikiai. Man patiko lengvi detektyviniai elementai, pasakų motyvai, žaismingas pasakojimas iš šuns pozicijos, itin puikūs kulinarinės laidos kūrimo momentai. Galbūt abu tikslus geriau būtų pavykę pasiekti nuėjus pilnos satyros keliu, nes skaitant dabartinį variantą man kartais darydavosi tiesiog nejauku dėl to kaip nedera, kai kurie knygos elementai.
0 Komentarai