Skaitydama ‘Paskutinę Lietuvos vasarą’ visai susidomėjau ten minėtais tos vasaros skaitiniais ir tokia romantiška mintis kilo paskaityti kokį vieną, o paieškojusi netikėtai atradau parduodamą Jono Marcinkevičiaus ‘Nemunas patvino’ originalų 1939-ųjų leidimą. Čia buvo kaip ženklas, bet skaitymą kažkaip atidėliojau, prisibijojau, kad visgi bus tas standartinis dar iš mokyklos laikų žinomas klampus ir mužikiškas lietuviškas tekstas. Taip blogai nebuvo, bet sužavėta tikrai nelikau.
Šiaip knygoms anotacijų nerašau, bet kadangi ši neturi jokio aprašymo tai pabandysiu trumpai papasakoti. Knyga prasideda nuskurdusiai valstietei Petronei grįžtant namo iš dvaro, kur už pinigus vyro brolio Zenono šeimai atidavė savo penktą vaiką. Zenonas išsilavinęs, vedęs dėl pinigų prasigyveno iki turtuolio dvarininko, bet brolio šeimai padėti nenori, o vaiką paima žmonos kaprizams numalšinti. Vyresnioji dukra puoselėja planus ištekėti už šaunaus jaunuolio iš kaimyninio ūkio, bet planams koją kiša pirmiausia mažas kraitis ir jaunikio tėvo nesutikimas, o vėliau trikdantys jausmai patėvio broliui Zenonui ir prabangiam miestietiškam gyvenimui, kurį jis simbolizuoja. Romane sekamas šių šeimų, ar gal labiau vienos šeimos, poros metų gyvenimo laikotarpis, temdomas nesutarimų dėl pinigų ir gaivališkų žmogiškų aistrų.
Bandydama sudėlioti tą trumpą aprašymą supratau, kad pasakojimas labiau varomas ne siužeto, o vidinių konfliktų. Daug vietos užima moraliai diskursai su savimi, veikėjai priima sprendimus, dėl jų gailisi ir po ilgų mintijimų padaro ne vieną kardinalų pokytį. Daug pasakojimo atskleidžiama ir dialoguose, kurie man pasirodė gana gaivūs ir visokie ‘ar pasiutai’ vertė šyptelėti. Kai kurios sakinių konstrukcijos ir dialoguose ir bendrai tekste buvo kiek senovinės, ne visada man įkandamos, bet šiaip smagu buvo skaityti tokį gan nuoširdų lietuvišką tekstą.
Labai siauras pasakojimas man pasirodė, mažai veikėjų, mažai siužeto, jokio platesnio laikotarpio vaizdo - toks gan provincialus paprastas pasakojimas apie vieną šeimą ir jos problemas. Bandyta akivaizdžiai kalbėti apie socialines problemas, bet manęs neįtikino ir nežinau, kiek gali įtikinti, žinant autoriaus spalvingą asmenybę - už dezertyravimą iš Lietuvos kariuomenės ir šnipinėjimą Lenkijos naudai 10 metų sėdėjo kalėjime, ne kartą keitė lojalumo objektą, o sovietmečiu greitai savo kūrinius perkvalifikavo į socialinį realizmą. Na apie vidinius konfliktus jis turbūt tikrai žino daug, bet nežinau ar pasitikiu jo socialinėmis įžvalgomis apie tarpukario Lietuvą.
Bendrai visai smagus buvo nuotykis, bet nebuvo tas originalus, įdomus ir autentiškas tarpukario balsas, kurio norėjosi.
0 Komentarai