‘Amerikana’ iš pirmo žvilgsnio turbūt atrodo keistas pasirinkimas skaitymui paplūdimyje, bet turėjau kažkokią nuojautą - ir neprašoviau - kad nors ir gvildena rimtas temas, tekstu slinkti lengva, o nemaišo ir tarpais išlendantis humoras, kartus toks, bet nuostabus.
Man patiko tai, kad aplinkos aprašymų mažai, o jeigu jų yra, tai jie labai susieti su veikėjų nuotaikomis ir mintimis. Aprašymų nedaug, bet įvairias kultūras ir jų kasdienybę atskleidžia itin spalvingai, ryškiai. Knyga ilga, seka pagrindinę veikėją maždaug 15 metų, bet pasakoja viską trečiuoju asmeniu, generalizuojant ištisus metus ir sustojant tam tikrose vietose, bet laiko tėkmė išlaikyta, o pasakojimas sodrus. O tai, kad pasakojama jau iš saugios dabarties perspektyvos į sunkią praeitį pridėjo tokio lėtumo, melancholijos, kai nėra kur skubėti, tiesiog matai kaip atsiskleidžia gan įdomi istorija. Labai daug tekstui davė toks vietomis išlendantis šmaikštus tonas, ypač ryškus pateikiamuose veikėjos rašomo tinklaraščio įrašuose apie rasizmą.
Jis ir yra pagrindinė šios knygos tema, bet atskleista taip labiau ne demagogiškai, nors kartais tai ir išlįsdavo, bet labai harmoningai, paprastai, situacijomis ir, vietomis gal net tarp eilučių. Iš tiesų šiandien turbūt daugiau reiktų rašyti ir skaityti apie modernų rasizmą, nei apie vergovę ar segregaciją, kuri labiau leidžia pasijusti geriau, kad šiandien taip blogai jau nebėra, negu iš tikrųjų edukuoja. Įdomu buvo į šią temą pažiūrėti iš kitokios perspektyvos, kurios aiškiai ankščiau net nesuvokiau - juodaodės imigrantės iš Afrikos, kuri neindentifikuoja savęs su afroamerikiečiais. Manau ši perspektyva ir leido pažiūrėti į temą gaiviau ir moderniau. Išsinešti iš šios knygos tikrai yra ką.
Visgi man nuostabų įspūdį apie knygą kiek sugadino suskubinta pabaiga. Nuo pat knygos pradžios kalbama apie pagrindinės veikėjos grįžimą į Nigeriją, bet jos grįžimas kažkoks pasirodė prabėgtas paskubomis, todėl pasakojimas staiga tapo išsibalansavęs. Lietuviškame bent jau leidime labai anonsuojama meilės istorija, kuri ir šiaip jau visiškai kitokia negu iš tų pažadų galima numanyti. Nuo to ji nebuvo prastesnė, bet toje suskubintoje pabaigoje ji figūravo kažkaip lyg iš reikalo, o ne prasminga, gili kaip atrodė pakeliui. Neturiu nieko prieš atvirą pabaigą, bet šįkart pasirodė ji per daug ankstyva, supaprastinanti viską iki tos meilės istorijos, kuri juk visai nebuvo pagrindinė knygos ašis. Nepadėjo ir tai, kad prieš pabaigą supažindinama su visa krūva naujų veikėjų, kurie nieko ir nebespėja nuveikti.
Nuostabus romanas, kurį lengva skaityti, nors ir kalba jis visai ne apie lengvus dalykus. Vietomis, gal ir paradoksaliai, šmaikštus, vietomis neapsakomai liūdnas, bet visuomet intelektualus ir prasmingas.
0 Komentarai