Renee Rosen teigia, kad ‘Vasara Parko aveniu’ buvo įkvėpta ‘Reklamos vilkų’ Niujorko. Man tokie sentimentai sunkiai suvokiami, mat pasidaviau po antros serijos, nes nesugebėjau į tą pasaulį žiūrėti be savo šiandienos įsitikinimų ir nežinau ar mano nervai būtų atlaikę 7 sezonus žiūrinti į martinius lakančias nėščiąsias ir vyrui viską raportuojančius apsimetėlius psichologus. Visgi ‘Vasaros Parko aveniu’ Niujorkas šiek tiek mielesnis ir labiau pūkuotas, nors ir bandė kalbėti panašiomis temomis.
Negaliu sakyti, kad visa knyga vien leopardo raštai ir rožiniai apmušalai, nors to ir būta nemažai - knyga daug kalba apie moterų išlaisvinimą. Mane iš tiesų nustebino tai, kokį vaidmenį feminizmo judėjime atliko ‘Cosmopolitan’. Man jis visad asocijavosi su vulgariais paauglių klausimais, kurie buvo pagrindinis lietuviškojo ‘Cosmo’ atributas mano paauglystėje. Skaitant šią knygą supratau, kad tai nebuvo itin toli nuo šios knygos herojės Helenos - 1965-aisiais tapusios vyriausiąja šio žurnalo redaktore - vizijos, bet kaip tai buvo nuvalkiota 2010-aisiais, taip tai buvo svarbu moterims puritoniškoje ir seksistinėje to meto Amerikoje - joms buvo svarbu, kad būtų kalbama apie jų teisę siekti karjeros, išlaisvinti savo seksualumą ir šiaip gyventi taip kaip nori.
Pati Helena labai spalvinga asmenybė ir tai puikiai atskleista knygoje - pateikta nemažai įvairių detalių, leidžiančių geriau suprasti tą įdomią, drąsią, tikrą moterį. Jau ir knygoje ji gana prieštaringai vertinima, net savo draugų, o tokį vertinamą patvirtina ir jos biografijos faktai. Man ji turbūt labiau net nepatiko, negu patiko, o palaikymas jai kilo labiau iš to, kad kita pusė gerokai labiau nusiveiksmuodavo, o jeigu taip vertinant ją iš šiandienos perkspektyvos tai manau laikytume ją toksiška feministe, bet ji buvo savalaikė herojė ir man įdomu buvo su ja susipažinti.
Ne visai įtikino, tiesa, mane jos kova. Man patiko skaityti apie jos mūšius su šovinistais vadovais vyrais, smagu buvo skaityti, kaip kokiame nuotykių romane, kaip išradingai ji vis suranda kaip kokią problemą išspręsti ar apeiti. Bet nors iššūkių būta ir nemažai, man jie pasirodė kažkokie ne per daug kenksmingi, romano tonas neleido suabejoti bene jokiu Helenos sprendimu, visada buvo aišku, kad ji laimės, o tai neleido iki galo įsijausti. Vietomis net jautėsi pasikartojimo jausmas - gal ne tiek siužetiškai epizodai kartojosi, bet tiesiog žinutė ėmė darytis statiška. Koją galimai kažkiek pakišo ir tie autorės sentimentai tam tikriems aprašomo laikotarpio kultūriniams momentams, dėl kurių kai kurios problemos, atrodo buvo, pavaizduotos keliais tonais palengvintos. Nors aš visada rinkčiausi tokį pasakojimą, kur kai kurias implikacijas reikia pasidaryti pačiam, nei tokias perspaustas ir panosėn baksnojančias pasakėčias kaip ‘Chemijos pamokos’.
Bendrai knyga gana smagi - kalba apie rimtus dalykus ne itin smagioje aplinkoje, bet pateikia juos skaniai, įdomiai ir įkvepiančiai. Man ne itin patiko, kad knygos pabaigoje nuo pagrindinės temos kažkaip nutolta ir pasinerta į visokias Diane Chamberlain lygio šeimynines dramas, kurios mažai ką davė istorijai ir buvo daug mažesnio kalibro nei pagrindinis siužetas. Visgi jeigu manęs kas klaustų tai man šį knyga labiausiai priminė serialą ‘The Bold Type’ - plėtoja panašias temas, skleidžia panašią atmosferą ir būtent jo vaizdai stovėjo akyse skaitant apie išdėliotą leidinio planą ir darbą žurnalo redakcijoje - ‘Vasara Parko aveniu’ tai lyg savotiška to serialo priešistorė tik be neoninių iškabų.
0 Komentarai