Po pastarųjų poros nusivylimų naujesniais Isabel Allende darbais, nusprendžiau grįžti prie jos senesnių romanų, todėl ieškodama kito savo nuotykio su šia rašytoja grynai žiūrėjau, kas buvo išleista iki 2000-ųjų ir kadangi ‘Dvasių namų’ kartoti ir visos trilogijos skaityti dar nesinorėjo, apsistojau prie knygos tokiu gan atgrasiu pavadinimu ‘Apie meilę ir šešėlius’ ir labai džiaugiuosi tokiu savo sprendimu.
Pagaliau vėl gavau tą Allende kurią myliu - sodriu, magišku, bet iki tam tikro lygio visai tikėtinu pasakojimu. Čia ji pasakoja istorijas kelių šeimų, kurių gyvenimai susipina kelių savaičių laikotarpyje diktatūros metais 8 dešimtmečio Čilėje. Tai ir labai slogus pasakojimas, kuris iš esmės sukasi apie karinės diktatūros pačias tamsiausias pasekmes, apie nepakeliamą skurdą, bet kartu jis kupinas šviesos ir vilties, kurių išraiška čia gal ir pati banaliausia - meilės, bet papasakota visai nebanaliai. Nemažai čia ribinių veikėjų, ekstravagantiškų istorijų ir dramatiškų posūkių, bet jie tarpusavyje dera tiesiog stebuklingai.
Supratau, kad Allende stilius puikiausiai tinka istorijoms, kurios vyksta Lotynų Amerikoje. Ten magiškasis realizmas dera, net tokie gan tiesmukai magiški dalykai ten kažkaip susilieja su kontekstu, aplinka, tinka prie pasakojamų istorijų. Netiko man ta dvasia nei prie japonų koncentracijų stovyklų valstijose antro pasaulinio karo metais, nei prie modernaus Niujorko, o ‘Meilėje ir šešėliuose’ vėl pasirodė visu sodrumu.
Jautrus, slogus, bet spalvingas pasakojimas, kuris man gal ir pasirodė kartais per keistas, kartais per sunkus morališkai, bet taip puikiai išlaikė pusiausvyrą tarp įvairių savo pusių, kad tai beveik netrukdė mėgautis tekstu.
0 Komentarai