Savotiškas sprendimas buvo skaitant visišką feminizmo vadovėlį Virginios Woolf ‘Three Guineas’ prasiblaškymui imti istorinį meilės romaną, kuriame moters padėtis yra iškreipiama iki komedijos lygio ir neturi nieko bendro nei su istorija, nei su logika. Aš, žinoma, suprantu, kad tokios knygos kaip ‘Ieškoma: hercogienė’ ir nepretenduoja į istorinę tiesą, bet skaitant tas knygas vieną šalia kitos jaučiau itin didelį disonansą ir mane daug kas erzino turbūt labiau nei turėtų.
Vis tiek manau, kad tokios knygos turėtų būti leidžiamos su dideliu disclaimeriu, kad aprašomi dalykai neturi nieko bendro su istoriniu laikotarpiu, kuris parinktas kaip fonas, bet apie tai vargu ar verta plėstis daugiau.
Didesnė problema su šita knyga man visgi buvo ta, kad ji ir savo pirminės paskirties - papasakoti trumpą, neįpareigojančią, jaudinančią istoriją - nesugebėjo išpildyti. Be sekso scenų knygoje beveik niekas nevyksta, istorijos įmesta maždaug tiek, kiek pornofilme. Juokinga, kai autorė dedikuodama knygą savo tėvui pastoriui sako jam kurių skyrių neskaityti - neįsivaizduoju kas ten išvis belieka, o ir seksas ten tiek įpintas į siužetą, kad turbūt nėra skyriaus kuriame nebūtų apie tai bent kažkiek užsimenama, o ir likusi istorija tampa sunkiai besekama. Antroje knygos pusėje pastangų į šalutines siužeto linijas įdėta kažkiek daugiau, bet tuo momentu man jau visiškai vienodai ir veikėjai ir jų likimai ir juo labiau jų intymūs reikalai, nes pastarieji nėra jaudinantys vakuume.
Greičiausiai ne man tokia atsipalaidavimo literatūra, mane labiau jau Austen sugeba sujaudinti.
0 Komentarai