Pastaruoju metu lietuviškos leidyklos gana daug savo dėmesio nukreipė į Nigerijos rašytojus ir mane jų knygos vis kažkaip patraukia. Jeigu prieš du metus skaičiau dar tik pirmą afrikiečio rašytojo parašytą knygą, tai šiandien jau pabaigiau ketvirtą ‘Slaptas Babos Segi žmonų gyvenimas’ ir jos visos apie Nigeriją, visos gaivios, savitos ir įdomios.
Skaičiau nuo bene klasikos iki labiau pramoginio romano, vieni rimtas temas gvildeno giliau, kiti slėpė po humoro kauke. Visų turbūt stilius buvo savitas bet panašus - toks lakoniškas, paprastas, visi daugiau ar mažiau, pirmam ar antram plane kalbėjo apie rimtus dalykus. ‘Slaptas Babos Segi žmonų gyvenimas’ ne išimtis ir skaitydama kažkaip pagalvojau, kad tos tolimos, labai svetimos kultūros yra įdomu, aš daugumą aprašomų dalykų sunkiai galiu priimti, bet įneša kažkokį gaivų oro gūsį į jau pabodusių naratyvų pasaulį.
Knygoje pateikiama istorija siužeto prasme labai paprasta, trumputė, klasikinės fabulos - yra užuomazga, kurioje pristatomos centrinės pasakojimo figūros - poligaminėje santuokoje gyvenantis vyras ir keturios jo žmonos, yra dėstymas, kuriame iš visų tų šeimynykščių pozicijų susipažįstame tiek su dabartine situacija, tiek su veikėjų praeitimi, pamažu aiškėja paslaptis, sprogstanti kulminacijoje ir viskas gana greitai išsisprendžia tokioje staigioje atomazgoje, kad atrodo suskubinta, bet tada paprotinau save, kad istorija juk baigta, o moralo šita knyga niekada ir nežadėjo, ką jau pasiėmei pakeliui - tą.
Knygoje daug Nigerijos, skaudžių ir spalvingų jos moterų istorijų. Būtent į jas ir fokusuojasi romanas, kuriam gal kai kur ir pritrūksta pločio. Į tokią gan kuriozišką ir melodramatišką, kartais lyg bandančią būti juokinga, istoriją saikingai įmetama socialinio komentaro su moterų teisių problemomis.
Man pritrūko kažkiek gal nuoseklumo, nes buvo ir pakibusių siužetinių momentų, ir stilistiškai trikdė šokinėjimas tarp pirmo ir trečio asmens pasakojimo. Kol balsas buvo suteiktas tik moterims veikėjoms aš dar galėjau tam pripaišyti kažkokios prasmės ir žinutę, bet kai autorė ėmėsi kalbėti ir už vyrus, kurių vienas buvo visiškai bereikšmis, jau darėsi per daug visko, ypač kai nelabai ir įtikino. Atrodo, kad norėta įdėti kiek galima daugiau žiaurumų, kai vietoje poros šiurpių istorijų buvo galima tiesiog kiek labiau į plotį paplėtoti pagrindinę istoriją.
0 Komentarai