Daug teko polemizuoti skaitant šią knygą - iš pradžių su knyga, o gal labiau jos pasauliu, o galiausiai su savimi. Tai iš tiesų vienas stipresnių iššūkių pakrutinti smegenis, kuriuos teko skaityti, ir tai nusveria kokius nors pasakojimo ar pasaulio kūrimo minusus.
Pradžia buvo sunki. Įžanga parašyta labai klampiai - pasakojimas pradedamas nuo paties naujojo pasaulio pagrindo - žmonių mėgintuvėliuose, pateikiama nemažai skaičių, tiek išgalvotų tiek tikrų mokslinių terminų, o visa informacija gana sausa. Nepadeda ir tai, kad tas pasaulis yra klaikus, panašus į tikrų tikriausią košmarą, po kurio pabundi prakaito išpiltas. O kur dar trečias skyrius, kur vienu metu, iš pradžių kas porą pastraipų, po to jau kas sakinį pasakojami trys dialogai dar įterpiant lyg fone paleistą mokymo miegant plokštelę.. Jau kartą teko matyti tokią konstrukciją kitoje distopijoje ir nors ji tikrai labai įdomi, nėra lengviausiai skaitoma.
Galiausiai susipažinus su pagrindiniais puikaus naujojo pasaulio atributais, pereinama prie siužeto ir galima atsipalaidavus mėgautis istorija. Žinoma, kiek įmanoma atsipalaiduoti skaitant apie klonavimą, genetinį žemesnių kastų atstovų brokavimą, erotinius septynmečių žaidimus ir elektros šoku mokomus kūdikius. Klasikines distopijas man labai padeda ištverti tai, kad istorijos itin įtraukiančios ir yra absoliučiai netikėtos - niekada nežinai, kur siužetas tave nuves.
Didžiąją laiko dalį skeptiškai žiūrėjau į šį distopinį pasaulį, man jis pasirodė labiau šaržas kai kurių XX amžiaus ketvirto dešimtmečio opulių negu rimta apeliacija į žanrą. Tos naujos tvarkos atsiradimas perdėm miglotas, tiek valdžios paėmimo, tiek idėjine prasmėmis. Pastarosios skaitytos praėjusio šimtmečio distopijos atsirado iš bandymo spręsti kokią nors problemą - žmonių perviršį ar trūkumą, dauguma to pasaulio sprendimų nors ir makabriškai, visgi gan logiškai išplaukė iš tos problemos. Jeigu tarsime, kad šis pasaulis sprendžia vartotojiškumo problemą, nėra aišku kaip stiprių jausmų eliminavimas, pastovumas ir individualybės naikinimas prisideda prie tos problemos sprendimo. Tingus man pasirodė ir krikščionybės transformavimas į naują religiją, orientuotą į vartotojiškumą, kur Fordas tampa Dievu, modelio T simbolis tampa kryžiumi, renkamasi į šventyklų tipo pastatus giedoti, valgomas narkotikas ir vyksta masinė isterija. Norėjosi, kad ta transformacija būtų buvusi kažkokia gilesnė ir labiau pritaikyta prie aplinkybių negu tiesioginio, gan juokingo pakaitalo pritaikymas kiekvienam atributui.
O tada nutiko knygos pabaigos dialogas, kur vienas iš to pasaulio vadovų diskutuoja su pora nepritapėlių ir visišku prašalaičiu, kodėl tas pasaulis toks ir ne kitoks. Ir nors tas dialogas išsirutulioja galiausiai iki religinių diskusijų, kur viena pusė diskutuoja Šekspyro kūrinių citatomis (du dalykai kuriuos itin sunkiai pernešu), o argumentai manęs toli gražu neįtikina, aš nuleidžiu rankas ir žemai lenkiuosi. Nes tuo metu aš pradėjau abejoti visomis savo pačios abejonėmis, kurios kilo pakeliui, ir kvestionuoti realybę, kurioje dabar gyvenu. Aš nežinau ar galima iškelti knygai svarbesnį tikslą nei tai.
Knyga daug kur apšaukiama kaip pranašiška, todėl aš daug kur savo šiandieną naudojau kaip atskirties tašką ir kai kurią kritiką, kuri knygoje tikrai ryški, taikiau sau. Knygoje kalbant apie praeities siaubus, kuriuos neva išsprendė šis naujasis pasaulis iš esmės referuojama į iki-industrinį laikotarpį - didžiulės skurde ir purve besimurkdančios šeimos, vos sugebančios išgyventi, susigrūdusios viename kambaryje su naminiais gyvuliais, ligos ir didelis mirštamumas - ir tas pasaulis mums visiems iš tiesų yra atstumiantis. Ir turbūt dauguma mūsų sutinka, kad tas problemas pramonės revoliucija iš tiesų išsprendė ir kad daugeliu atžvilgiu ji buvo didžiulis žmonijos žingsnis į priekį. Šis distopinis pasaulis tarsi pateikia save kaip galutinę to sprendimo stotelę. O tai, galvoju aš, netiesa, nes aš gyvenu visai neblogame pasaulyje. Taip, vartotojiškame, bet jame nereikia dirbtinių kastų, žemesnių specialiai modifikuotų nesiskundžiant stovėti prie konvejerio, aukštesnių patologiškai užprogramuotų pirkti, mesti o ne taisyti, mes sugebame, sakau, rasti balansą, mes galime būti laimingi ir be konfliktų - nelogiškas šitas visas pasaulis. Bet tada knyga privertė susimąstyti - gal aš jau tapau to pasaulio auka ir esu per daug pasinėrusi, kad suprasčiau? Argi aš nesu susipykusi su tuo pačiu Šekspyru, ar nesirenku gero šaudau-gaudau trilerio vietoje gilios ir meniškos dramos? Gal iš tiesų mūsų vartojimas pasiekė distopines ribas - argi mūsų technika nėra užprogramuota sugesti po garantinio laikotarpio? Argi nepraėjo nuo pasaulinio karo tik menki septyni dešimtmečiai, argi negyvename su karu šiandien - gal iš tiesų laimei reikia kančios ir konflikto? Galutinis mano atsakymas yra ne, bet smagu buvo pagauti save šitame disonanse, o ir prasisukusi šitoje karuselėje į kai kuriuos niuansus neabejotinai žiūrėsiu kitaip.
Nepasirodė man ši knyga labai pranašiška - tikrai skatinanti susimąstyti ir diskutuoti - bet vis tiek labiau stipriai sutirštinta jau kiek pasenusių problemų kritika, vietomis gal net žanro šaržas. Reiktų turbūt man perskaityti tiek autoriaus esė apie temas, kurias šioje knygoje plėtoja, tiek vėlesnius jo darbus, ypatingai išverstą šios knygos pasaulio variantą, kad iki galo įvertinčiau, ką iš tiesų jis norėjo pasakyti šiame romane, o galiausiai turbūt ir skaityti šią knygą dar kartą, bet pirminiai įspūdžiai buvo būtent tokie. Aš net rašydama šitą apžvalgą pati suabejojau, ką čia iš tiesų noriu pasakyti, tai galiu tvirtai teigti, kad susuko mano smegenis ši knyga neprastai.
0 Komentarai