Taip sutapo, kad užsisvajojus apie Afrikos safarius sušmėžavo sraute ‘Į vakarus su žirafomis’ ir aš griebiau tą knygą vien dėl žirafų ir naiviai patikėjusi kai kuriais aprašymo pažadais, kurie nebuvo išpildyti.
Žadėjo emocingą ir intriguojantį nuotykių romaną, paaštrintą Didžiosios depresijos ir artėjančio karo nuotaikų. Tai karo ten praktiškai nėra išvis, o tie keli užsiminimai kurių būta labiau erzino nei pridėjo kažką knygai. Kaip nuotykių romanui man pritrūko ir pačių nuotykių. Aš jų suskaičiuoju tris ir tuos pačius ne itin įspūdingus. Visą likusį laiką sudaro pasikartojantys ir nuobodūs buitiniai aprašymai - pagirdėme žirafas, sustojome pailsėti, prisipylėme kuro, nuėjome miegoti ir panašiai. O kur dar dabarties intarpai kurie išvis vienodi - ateina sanitaras prašo senelį kažkur eiti, tas piktai atsisako ir nueina toliau rašyti savo pasakojimo… Galėjo būti perpus trumpesnė šita knyga, būtų turbūt buvusi gerokai įdomesnė.
Negaliu sakyti, kad to meto Amerikos vaizdų ir problemų nebuvo - Didžioji depresija, smėlio audros ir keliaujantys darbininkai buvo įpinti ir visai įdomiai parodyti. Apskritai knyga jautri, daug dėmesio skiria gyvūnams, jų gerbūvio ir išlikimo klausimams, o ir žmonių moralinis kompasas neblogai rakinėjamas.
Neįtikino manęs nei knyga, nei jos veikėjai, neapleido jausmas, kad tekstas stipriai per vaikiškas. Nėra knyga kažkokia labai prasta, gal tiesiog, kaip dažnai būna, per daug buvo pažadėta ir nusivyliau vien dėl to.
0 Komentarai