Knygos ėmiausi, nes man buvo žadėta afrikietė Mis Marpl, kuri yra mano baisiai mylima, nors kol kas labiau iš serialo nei knygų. Tai deja panašumų su ja knygos seklė Prešijoza Ramotsvė turi ne itin daug, bet nuo to ji visai ne prastesnė. Priešingai - tiek herojė, tiek pati knyga - žaismingo ir smagios, o pasakojamo stilius lengvas ir įtraukiantis.
Detektyvinės linijos klaikiai nuspėjamos, o jų čia daug - nėra vienos didelės bylos kurią reikia išspręsti, kas vėlgi prasilenkia su Mis Marpl - yra daug mažų, epizodiškų tyrimų. Kažkiek jautėsi ir įžanginės knygos atgarsiai, kur reikia su visais susipažinti, aprašyti aplinką, o į siužetą kibsime vėliau.
Paradoksalu gal kaip detektyvinei istorijai, bet tas nuspėjamumas nebuvo problema. Gal įdomumas slypėjo pačiame tos paslapties atskleidimo procese, gal Prešijozos personaže, o gal tuos dalykus atsvėrė tai, kad knygoje seklės darbas nėra vienintelė ašis - didelė knygos dalis pasakoja ir herojės bei jos tėvo jaunystę, kitų botsvaniečių istorijas ir piešia Afriką apskritai.
Pastarasis - pasakojimas apie Afriką iš baltojo perspektyvos - man nepasirodė nei globėjiškas, nei lengvai rasistinis, kaip teigia kai kurie trumparegiški, mane kiek nustebinę komentarai. Galbūt tai, kad autorius gimė, užaugo ir kurį laiką dirbo Afrikoje nepadaro jo tikru afrikiečiu, bet parašyti grožinį romaną remiantis savo patirtimi tikrai įgalina. Knygoje daug Botsvanos grožio ir įvairiapusių personažų, taip pasakojimo tonas itin paprastas, kartais gal naivokas ar kurioziškas, bet jis ne itin skyrėsi nuo tikrų nigeriečių autorių, kuriuos man teko skaityti.
0 Komentarai