Nesu didelė siaubo skaitytoja ar žiūrėtoja ir net tas vienas Kingo romanas, kurį skaičiau vargiai prie to žanro priskiriamas, bet štai už ‘Paskutinio svečio’ kažkaip užkliuvo akis ir savo aprašymu apie seną apleistą namą, kurio veikėjai negali palikti, šunį kuris tiesiog atsisako įeiti ir mėlynas švieseles rūsyje tiesiog klykė - siaubas. Tai aš ne ekspertė bet man ši knyga vėlgi pasirodė tiesiog trileris - geras trileris.
Man pasirodė kad kai kurie minėti siaubo atributai buvo įpinti į siužetą grynai tam, kad sudarytų įspūdį ir, tiesą sakant, manau jų visai nereikėjo, nes įtampa knygoje ir taip buvo tiršta. Balansavimas tarp paranojos ir aiškios grėsmės sukūrė kaip tik tą netikrumo atmosferą, kuri mane veikia, kur negali bėgti rėkdamas, nes gal ten nieko nėra, bet vis tiek protarpiais supanikuoji. Įdomūs buvo veikėjų mintijimai, man taip įdomus minties kelias tose situacijose, mat istoriškai į paranoją linkusi veikėja žino apie savo silpnybes ir bando su jomis kovoti, o iš to pavyko išspausti įdomių vidinių dialogų.
Kai kurie siužeto pagrindo elementai atrodė vietomis gal kiek pritempti, bet šiuolaikiniai detektyviniai trileriai paprastai būna vos ne išvis iš fantastikos srities, tai aš beveik viskuo šitoje knygoje galėjau patikėti ir man to pilnai užteko mėgautis įdomia istorija. Kartais gal ir nuvargindavo nesibaigiantys bereikšmių daiktų kambaryje ar lentynose aprašymai, bet tai turbūt buvo svarbi istorijos, kurios pretekstas yra daiktų name surašinėjimas, dalis ir tik permesti juos akimis nebuvo didelis nusikaltimas.
Džiaugiuosi, kad po skaitančių itališkai mes esam pirmieji šios knygos skaitytojai, nes bent jau Goodreads’ai nerodo kitų knygos leidimų. Smagu, kai mus greitai pasiekia įdomūs vertimai ne iš anglų kalbos ir visai norėčiau greitai pamatyti ir senesnių Paolos Barbato trilerių vertimų. Tebūnie ne tobulas, bet man šiuolaikinės literatūros kontekste pasirodė gana gaivus trileris, kurio tikrai nepatartina skaityti vienam tamsiuose namuose gūdų lapkričio vakarą.
0 Komentarai