Keistoka, kad savu laiku bene gyvenusi vampyrų pasaulyje, jų klasikos ‘Interviu su vampyru’ taip ir nebuvau skaičiusi. Dabar galiu tuo tik pasidžiaugti, nes jeigu jau šiandien manęs ši knyga nesužavėjo, paauglystėje būčiau ją turbūt išvis numetusi. Nors matyti, kad tiek Stephenie Meyer, tiek ypatingai Charlaine Harris įkvėpimo iš šios knygos sėmėsi.
Yra knygoje gerų momentų. Mane ypatingai sužavėjo didžiosios knygos dalies atmosfera, ta tokia grynai gotiška, tamsi, tokioje aplinkoje vampyrai taip labai dera, kad atrodo jie ten tiesiog būtini. Buvau bene užhipnotizuota kelionės po centrinę Europą ieškant vampyrų metu, nes ta tamsa, tas nejaukumas ir česnakai virš durų sukūrė tiesiog tobulą atmosferą. Puikiai tinka čia ir laikotarpis, ir Amerikos pietūs ir Paryžius.
Bet aš nepatikėjau bene jokia istorijos dalimi. Nesupratau veikėjų motyvacijų, o ant jų pastatytas visas siužetas, manęs neįtikino psichologiniai momentai. O be tų visų psichologinių išvedžiojimų knygoje ne itin daug kas ir lieka. Viskas gana chaotiška, galimai ir vertimas nepasitarnavo šitoje vietoje.
Negaliu sakyti, kad buvo visiškai neįdomu, džiaugiuosi perskaičiusi ir susipažinusi su modernios vampyrų literatūos ištakomis, bet jeigu reiktų rinktis visgi rinkčiausi Sukės Stekhaus pasaulį, jis man daugiau šarmo turi.
0 Komentarai