Keliavimas laiku yra viena tų temų, kurių griebiuosi labai nė nesigilinus ir ‘Kol dar neataušo kava’ ne išimtis. Keliavimas laiku čia nors ir labai ribotas, vis tiek neapsiriboja be paradoksų arba tose taisyklėse kažkiek pasimeta ir pats autorius, bet šiaip kaip dažnai esti pats keliavimas yra tik priemonė pasakoti apie sudėtingus žmonių likimus.
Iš mirtino reikalo keliauti laiku galima spėti, kad tie likimai, aišku, liūdni, bet papasakoti su labai daug šilumos. Visgi knyga yra keistoka - veiksmas praktiškai neišeina už kavinukės Tokijuje ribų, nebent prisiminimai nukelia kur nors tolėliau. Knygą iš esmės sudaro gana atskiri keturi pasakojimai apie žmones toje kavinukėje keliaujančius laiku, bet nėra to atskirumo jausmo nes visi veikėjai paprastai minimi ir kitose istorijose, nes keliavimo metu yra kavinėje.
Man patiko kaip gražiai susijungė visos tos istorijos, patiko simboliai, sutapimai ir nesusipratimai. Nenokautavo, bet patenkino lūkesčius tiek, kad tikiuosi iš ‘baltų lankų’ sulaukti ir tolesnių serijos vertimų.
0 Komentarai