‘Nerimo žmonės’ pirmoji mano skaitoma Fredriko Backmano knyga. Gal ir ne nuo šios reikėjo pradėti, bet man reikėjo čia ir dabar, Uvė savo elektroninės versijos neturi, o ir aprašymas sudomino. Bet pirmos pažinties nesugadino ir ši, priešingai - netgi patiko.
Nors ir gavau ne visai tai, ko tikėjausi. Aš ir pati nežinau, ko tikėjausi, bet tikrai nesitikėjau, kad gausiu detektyvą. Jis, žinoma, čia nėra esmė, labiau kaip žaisminga detalė prie poliūdnės dramos, nulendančios į filosofavimus, bet būtent šarmo ji ir pridėjo ir leido dar labiau įsitraukti. Nustebino ir knygos kompozicija - nesitikėjau, kad knyga iš esmės prasidės įkaitus jau paleidus ir į praeitį grįš per liudytojų apklausas ir šiaip įvairiausius flashbackus. Man patiko užuominos ir kaip jos siejosi su realybe ir visi sutapimai patiko. Jaučiau kartais situacijų komedijos, kurią sunkiai pernešu, kvapą, bet sugebėjo tame kvailume nepaskęsti ir mane iš tiesų prajuokinti, nors kartais ir atrodė, kad linksminti stengiasi kiek stipriai.
Graži, liūdna istorija, kurioje ir nusijuokti, ir nustebti, ir pasimokyti yra iš ko.
0 Komentarai