Mane pačią nustebino tai, kaip gera buvo grįžti į Raganiaus pasaulį. Kažkaip keistai jauku, sava. Gaila, kad Geralto istorijos detalės jau kažkiek spėjo pasimiršti, nors seriją skaičiau dar tik prieš pusantrų metų.
Atmosferiškai radau bene viską iš ankstesnių knygų - šmaikštumą, mužikiškumą, aistras, pavojus ir keiksmus, pastarieji kai kur gal ir be reikalo užriebinti. Man Raganiaus nuotykiai buvo įdomūs, o net ir žinojimas, kad baigtis labai blogai niekas negali, netrukdė jausti įtampos. Geralto santykių melodramos užknisdavo kartais ir pagrindinėje serijoje, tai nelabai maišė ir čia.
Knyga vargiai būtų įdomi viena savaime ir aš ją primygtinai raginčiau skaityti tik pabaigus seriją, bet kaip pavėluotas nostalgiškas pasakojimas, jis tikrai kokybiškas, įdomus ir man nepasirodė išspaustas iš reikalo. Paragino ji mane suprasti, kad seriją ar bent jau kažkurią jos dalį tikrai kartosiu.
0 Komentarai