Mėgstantiems Bauhauzą prieš skaitant šią knygą reiktų pasikaustyti kantrybe, nes apie jį čia neperskaitysi nei vieno gero žodžio. Aš planuodama kelionę į Vokietiją ir tikrindama UNESCO sąrašus užmečiau akį į tą Bauhauzą ir likau gana neutrali jo atžvilgiu, man pasirodė visai gražu, bet ir nelikau itin sužavėta, tai Veimaras taip ir liko neaplankytas.
Taip, aš apie architektūrą kalbu gražu, negražu, gal dar įdomu ir nuobodu terminais, tai ir pati nežinau ko ėmiausi skaityti šią Tom Wolfe knygą, kurioje apie architektūrą vietomis kalbama tikrai moksliškai, aš nežinojau nei vienos joje minimos pavardės, o vienintelis pastatas, kurio nereikėjo googlinti buvo vargšas modernistų nurašytas ‘Empire State Building’. Bet pastaruoju metu taip liūdina nuobodi stiklaininė Vilniaus statyba, kad norėjosi pasibėdavoti kartu su bendraminčiu, pasigaudyti argumentų, ir nors knyga nebuvo visai tai, ko tikėjausi, buvo smagu ją skaityti. Autorius tikrai nevengia ką nors riebesnio pasakyti ir gali tuo žavėtis, net jeigu ir ne visiškai sutinki su tuo ką jis sako.
Aš susidariau įspūdį, kad autorius visiškai nemėgsta jokios modernios architektūros, tekste lyg ir pajaučiau jo šiltesnius jausmus atskalūnui Edward Durell Stone ir jo Tadž Marijai, bet bendrai visa knyga yra modernios architektūros kritika. Nors gal labiau ne apskritai jos, bet intelektualinę architektų valdžią užgrobusių grupuočių ir jų idealų kritika. Iš vienos pusės skaitant buvo liūdna dėl tokio siauraprotiškumo, vidurinės mokyklos patyčių lygio intelektualinių diskusijų, privedusių prie vienodų ir neįdomių pastatų. Iš kitos pusės man kiek juokingas pasirodė autoriaus bandymas suversti visą kaltę už modernizmo kliurkas Europai ir, svarbiausia, socializmui. Kai Tom Wolfe pateikia visas modernios architektūros savybes per prizmę ‘ne buržuaziška’ ir pats prideda ‘kad ir ką tai reikštų’ atrodo tikrai kvaila tokiomis idėjomis vadovautis, bet man atrodo, kad jis tiesiog ieškodamas tokių argumentų jų suranda. Galbūt socializmas kažkiek ir pastūmėjo tas idėjas, bet man atrodo natūralu, kad architektūra turėjo kažkur evoliucionuoti ir stiklas, betonas, minimalizmas ir struktūralizmas buvo natūralus kitas žingsnis XX amžiaus viduryje. Taip, kartais pasiekdavęs absurdiškus kraštutinumus, bet tai nereiškia, kad jis nedavė ir gerų vaisių. Aš svajoju apie Mid Century Modern įkvėptus namus ir mano neišlavintai akiai tuose interjeruose netrūksta nei spalvų, nei gyvybės, nei įdomių formų. O gal mano smegenys tiesiog praplautos šiuolaikinės architektūros propagandos.
Bet kokiu atveju, Tome Wolfe su ‘Nuo Bauhauzo iki mūsų’ kvietė ir vis dar kviečia diskusijai, aštriai, gal kiek purvinai, bet diskusijai apie modernią architektūrą ir jos filosofiją ir aš labai tikiuosi, kad žmonės, prieš patvirtindami dar vieną sloiniką Konstitucijos prospekte šią knygą paskaitys.
0 Komentarai