Kotrynos Jogailaitės istorija ištekėjus už Švedijos princo - kažkiek neįtikėtina, įdomi ir aš apie ją sužinojau tik Ilonos Skujaitės ir jos ‘Karo nuotakos’ dėka, tai šito iš jos neatimsi ir tai tikrai graži misija - grožiniais tekstais nubraukti dulkes nuo primirštų istorinių figūrų. Deja, ši knyga nėra nei vykęs istorinis romanas, nei kokybiškas grožinis tekstas.
Panašu, kad Kotrynos istorija neturi pakankamai istorinio peno, kad jo užtektų romanui. Tekste šokinėjama per Kotrynos gyvenimą nuo tėvo mirties iki karūnavimo Švedijos karaliene. Pusę to laiko jos gyvenime nieko nevyksta, ji tik dūsauja dėl nesusekusio gyvenimo, mat dėl įvairių aplinkybių ji vis labiau artėja prie lemties likti senmerge, o įdomioji jos istorijos dalis prasideda tik gerokai persiritus į antrąją knygos pusę. Matyt todėl, kad nelabai buvo apie ką rašyti, į knygą primesta visokių trumpų bereikalingų pasišnekėjimų iš kremliaus ar švedų karališkosios šeimos, kurie dar labiau išbalansuoja ir taip jau labai ne vientisą istoriją. Šokinėjama per faktus ir labiau tekstas primena kokį docuseries, kur istorikų komentarams kaip iliustracinis fonas pateikiamos pigios epizodinės scenos, negu kokybišką literatūrą. Jei autorė būtų gera pasakotoja arba bent jau istorikė, būtų galėjusi užpildyti trūkstamas grandis tarp žinomų įvykių vidiniais veikėjų paveikslais, įdomesniais pašnekesiais ar net kokiais išgalvotais įvykiais.
Dabar štai veikėjai vienmačiai ir bedvasiai, Kotrynos mintijimai pirmuoju asmeniu vaikiški, pasikartojantys ir nenatūralūs. Atrodo kad ji pati būtų savo gyvenimo santrauką pesrkaičiusi žurnalistė bandanti atspėti tinkamus situacijoje jausmus. O ir apskritai visų veikėjų sprendimus knygoje sunku suprasti, įskaitant ir karalius, priimančius itin svarbius sprendimus tiek valstybėje, tiek knygos siužete. Nepadeda jokie epizodai su vadovėliniu foreshadowingu. Juokas ima, kai bandoma parodyti, kad politinės vedybos tarp dviejų iš esmės kariaujančių valstybių vadovų artimiausių giminaičių, kuriomis tikimasi užbaigti karą, tiesiog įvyksta ir tik po to apsižiūrima, kad jaunikis jokios valdžios neturi. Tai tu Žygimantai nori pasakyti, kad seserį ištekinai be jokių derybų?! Autorė žino istorinius faktus, bet neturi nei žinių juos suprasti, nei fantazijos sukurti įtikinamą variantą. O būtent to aš ir tikiuosi iš istorinio romano - įtikinamos versijos, kaip galėjo būti, istorinės tiesos rėmuose.
Tiesą sakant nesupratau ir prie ko čia knygos pavadinimas, gal mano žinoma karo nuotakos sąvoka koks labai jau moderni ir ankščiau turėjo kitą prasmę, bet man neatrodo, kad ji vartojamaa politinių karališkų vedybų kontekste, galbūt galėčiau dar kažkiek suprasti, jeigu ji būtų ištekinta mainais į taiką, bet pats siužetas prieštarauja tokiai prielaidai. O kur dar visiškai pievinis giminės medis, kuriame dvidešimt metų paankstinama svarbaus knygos veikėjo Eriko XIV mirtis ar dviem Jono III gimimas.
Brolių kova dėl Švedijos sosto tikrai priminė ‘Sostų karus’ ir apie tai tikrai būtų galima parašyti pritrenkiantį istorinį romaną, kuriame ryškų vaidmenį atliktų ir Kotryna, bet pačios jos istorija iš tiesų įdomi tik kaip anos dalis, o ne pati savaime. Skaityti buvo gana įdomu ir pats tekstas labai lengvai skaitosi, bet kaip istorinis romanas jis mane stipriai nuvylė.
0 Komentarai