normalūs žmogai

 

Pamačiusi neskirtos tiesioginės kalbos kupiną tekstą pirmiausia pagalvojau, kad mano e-knyga brokuota, tuomet kiek suirzau, nes nelabai mėgstu tokius betikslius apsunkinimus, bet gana greitai pajutau, kad tas dialogo ir jausmų marmalas paveikus ir man atrodo ta forma gana daug prisidėjo prie knygos atmosferos. 

Mane užbūrė knygos pradžios paprastumas. Atrodė eilinė jau tūkstantį kartų girdėta, bet jautriai pasakojama, paaugliška meilės istorija tarp populiaraus sportininko ir keistos moksliukės. Klišės kiek pamakaluotos, bet esmė ta pati. Mokyklos dalis - išdirbta, išmyluota, man patiko ten ir tempas ir detalės, o pirmas dialogas buvo tikras malonumas skaityti. 

Tačiau greitai istorija ėmė keistis. Nesakau, kad nuo pradžių vemta vaivorykštėm, bet istorija įgavo tamsesnių atspalvių, ėmėsi temų, kurių paaugliškuose istorijose jau rasi retai arba bent jau ne taip ryškiai - smurtas šeimoje, destruktyvios mintys, o ir socialinė nelygybė pakrapštoma giliau. Nemanau, kad į plėtojamas problemas pažiūrėta paviršutiniškai, bet man pritrūko kažko, kad veikėjų jausmais ir mintimis patikėčiau, atrodo kad autorė per mažai supažindino su veikėjais, kad juos suprasčiau. Kažkaip keistoka, kad po to keisto, bet sakyčiau labai nuogo pirmo dialogo Konelis ir Mariana taip visiškai prarado gebėjimą komunikuoti. Studentavimo metai man pasirodė aprašyti kažkaip klampiai ir chaotiškai, neberadau įdomių, netikėtų scenų, paveikesnių dialogų. 

Daugelį kritikos galiu suprasti - ir kad su veikėjų genialumu kiek persistengta, ir kad jie gal ne visada nuoseklūs, bet davatkos kaip visada palieka mane be žodžių - nors sekso čia yra ir daug, visai nesileidžiama į nuodugnius puslapiais trunkančius aprašymus, net nežinau kur čia reiktų kablių ieškoti. 

Kol pasaulis plėšosi tarp myliu ir nekenčiu šios knygos atžvilgiu - aš lieku kažkur per vidurį. Man patiko autorės balsas ir kaip ji kurpia pasakojimą, bet pati knyga po ne tiek gal stiprios, kiek sujaudinusios pradžios manęs iki galo nepaveikė. 

0 Komentarai