Dabar atrodo, kad visi detektyvų rašytojai tik ir lenktyniauja, kas sugalvos žiauresnes serijines ritualines žmogžudystes, bet pamiršta parašyti gerą romaną ir ten retai kada sueina galai. Jau lengvos formos alergija tam išsivystė ir dėl to sunku kartais būna pasiryžti dar ką pabandyti. Visgi džiaugiuosi, kad pabandžiau ‘Kai karalius miršta’, nes nors ir nėra tai tobulas detektyvas, bet man pasirodė vienas šviežesnių ir geresnių pastarųjų metų lietuviškai išleistų detektyvų.
Suomiškas, ir serijinis žudikas yra, ir kažkiek ritualų, ir ilgai brandintas keršto motyvas, bet viskas su saiku. Labai lėtai plėtojama, kartais net norisi pagreitinti tempą, bet ne dėl to, kad būtų nuobodu, o dėl noro sužinoti. Apskritai man patiko teksto tėkmė, tempas, neapsieita be tamsos, nusivylimo, liūdesio, bet tai - pasakojimo natūralus fonas. Detektyvas vyksta dviem kryptimis - mėgėjišku žurnalistinės 30 metų senumo įvykių tyrimu kaime ir profesionaliu kriminalinės policijos serijinių žmogžudysčių tyrimu. Tie tyrimai buvo tiek lygiaverčiai, kad sunkiai atspėjau, kas gi bus pagrindinis visos serijos veikėjas.
Tekstas labai smulkmeniškas - ilgos veikėjų veiksmų sekos aprašinėjamos su didžiuliu detalumu. Pavyzdžiui veikėjui išeinant iš namų visa seka aprašoma iki tokių dalykų kaip lifto numerių stebėjimas ar durų atidarymas, įterpiant minčių apie autobusą, kuriuo reiks važiuoti, įterpiama šiaip visokių mažų veiksmų, kuriuos daro tikri žmonės. Gali atrodyti, kad tokios butinės detalės visiškai nereikalingos ir tai turbūt skonio reikalas, bet čia man tai kažkaip tiko ir patiko - sukūrė labiau kinematografijos nei gaišaties efektą. Apskritai tekstas labai aktualus, daug gana šviežio koteksto, vis minimi mūsų plačiai nauodojami socialiniai tinklai, tikri ir žinomi prekės ženklai, bet neatrodo brukama, tiesiog suteikia istorijai kažkokį artumo, tikrumo pojūtį. Gana plačiai aptarinėjami ir detektyviniai serialai, užsimenama ir apie knygas ir apie tas mano jau minėtas lenktynes. Nemažai aprašinėjama tikrų Helsikio vietų, minimi lenkų mitai. Nežinau, gal mane tiesiog papirko tie visi pigūs triukai ir tiesiog buvau nuotaikos juos visus suvartoti, bet man pasirodė viskas labai smagu ir harmoninga.
Ir taip, nebuvo viskas tik rožėmis klota - man pasirodė gal kiek per daug sutapimų, keli žudiko veiksmai buvo sunkiai paaiškinami ir atrodo buvo sugalvoti tik tam kad tam tikri ne itin reikalingi siužeto vingiai galėtų įvykti. Kartais ir paaugliškas nerimas suaugusiųjų galvose dėl to ar vaikinas po pasimatymo parašys ir kodėl dar neparašė įgsrisdavo. Apskritai dėl manęs knyga būtų galėjusi būti ir šiek tiek trumpesnė. Bet nepaisant visų tų neigiamų detalių, vis tiek rekomenduočiau ją visiems pavargusiems nuo tų lenktynių ir norinčių atmosferiško, sudėingo, bet neperspausto detektyvo.
0 Komentarai