Esu sutrikusi šios knygos atžvilgiu. Sunku yra net tiksliai jos žanrą įvardindti, nes nors jis ir pozicionuojamas, kaip detektyvas (turi nemažai elementų) ar net trileris (nė iš tolo nepanašu), iš esmės tai daug panašiau į dramą. Ir nors skaitant kartais rodėsi kitaip, pabaigus atrodo, kad iš tiesų knyga neveikia nei kaip vienas, nei kaip kitas.
Tai labai lėtas pasakojimas, pradedamas dar prieš jaunam ką tik mokslus baigusiam policininkui atvykstant į darbo vietą itin atokiame ir taip jau atšiaurios Islandijos kaimelyje. Daug dėmesio skiriama jo santykiams tiek namie, tiek atvykus, labai plačiai ir kartais net gilokai kapstomasi ir po kitų veikėjų, iš esmės įtariamųjų gyvenimą ir vidinius pasaulius. Bet tai vyksta ne apklausų, dialogų ar ataskaitų forma, o tokiu labai asmeniniu vos ne dienoraščio perpasakojimo stiliumi. Netiko jis man detektyvui, o kaip dramai pasakojimai buvo per mažai paveikūs. Kaip lėtai vyksta pasakojimas byloja ir lietuviškas knygos aprašymas, kuriame pasakojama apie sniego griūtį, kuri įvyksta persiritus per 70 procentų knygos.
Neapsieita ir be pigių paslapties kūrimo efektų, kai šiaip visi tyrėjo pokalbiai žodis žodis atpasakojami, o vos jam atradus kažkokį siūlo galą gauni tik klausimą, o atsakymas jau nutylimas. Klaikiai erzina tokie epizodai. Tik Christie sugeba taip viską papasakoti, kad nei klausimai, nei atsakymai tau visko nepaaiškina, kol Marpl nepradeda pasakoti visko nuo pradžių. Čia nė iš tolo ne taip. Visiškai kortas galiausiai sumaišė sailėta pabaiga. Taip visiškai iš giedro dangaus detektyvinės istorijos pabaigoje buvo numestas skyrelis, kur bandoma parodyti kita santykių pusė. Visiškai jokių ambicijų ta kryptimi nebuvo visą knygą ir todėl labai nemaloniai nustebino. Čia gal suveikia ir tai, kad iš tiesų tai visai nėra pirmoji serijos dalis ir su ta mergina nebuvo laiko susipažinti. Labai suerzino, kai supratau, kad nors knyga ir versta iš islandų, pasirinkta knygas leisti kaip visada nelogiška angliškų vertimų tvarka…
Islandijai jaučiu silpnybę ir nemažai davė jos atmosfera knygai, bet autorius kažkaip atrodo norėjo išspausti net kiek per daug ir tą atmosferą knygoje labiau ne kūrė, o pasakojo - vis bandė pasakyti, kad turi jausti klaustrofobiją, bet nors užmušk - nejauti. Kiek juokinga ir tai, kiek nusikaltimų galiausiai buvo atskleista ir aš tiesą sakant neįsivaizduoju, kaip jis žada toliau tęsti detektyvinę seriją kaime su 1200 gyventojų, kuriame gal 10 kartų paminima - niekada niekas nevyksta. Vienai knygai tai puikus pokštas, bet o kas toliau?
0 Komentarai