Kaip distopija ‘Žymėjimas’ man pasirodė gana vienmatė. Visa ji sukasi apie vieną klausimą - įteisintą diskriminaciją priklausančią nuo empatijos testo rezultatų. Kas savaime nebūtų blogai, jeigu būtų ką apie tai pasakoti, bet atrodo, kad autorė pasako viską ką norėjo per pirmus 50 puslapių, o tuomet jau tiesiog vyksta nuobodus, bukas pilstymas iš tuščio į kiaurą.
Lyg ir bandoma į klausimą pažiūrėti iš skirtingų barikadų pusių ir įvairesniais požiūriais - plėtojami gana atskiri pasakojimai apie keturis žmones, kurie vienas su kitu praktiškai nėra susiję. Net ir stiliai labai tarp veikėjų skiriasi - vienas jų man buvo itin klampus, kitas spėju nemažai galvosopio vertėjai suteikė, nes vartojamas anglizmų prikimštas ir (tikriausiai) netolimai ateičiai adaptuotas slengas. Bet užsižaidus su forma, atrodo, buvo pamirštas turinys, nes iš tiesų diskusija praktiškai nevyksta, o visi bandymai baigiasi to paties argumento kartojimu.
Pati to nepastebėjau iš pradžių, bet perskaičiusi vienoje apžvalgoje, kad kažkaip primena daugelis šitos distopijos elementų covido testavimą ir galimybių pasus, nebegaliu to atskaityti, nes iš tiesų panašumų daug ir man dar daugiau neaiškumo atsirado, kokią žinutę iš tiesų autorė nori išsiųsti šia knyga. Šiurpu skaitant buvo matyti, kaip distopija atsėlina teisėtais metodais, žmonėms priimant pokyčius išskėstomis rankomis, balsuojant referendume, bet kuo konkrečiai autorė bando perspėti ir ką dabartyje tiksliai kritikuoja man liko absoliuti paslaptis.
O ir apžvalga, prisiderinusi prie knygos, panašu irgi išėjo apie nieką.
0 Komentarai