Vietoje pažadėto šnipų romano gavau filosofavimais ir mistika perkimštą ir persmelktą prisiminimų romaną, beveik bildungsroman, kas savaime, aišku, nėra katastrofiška, bet ir daug kitų pasakojimo niuansų mane mažų mažiausiai lengvai erzino, o ir ar kažko pirma dalimi galima tai pavadinti labai suabejočiau.
Problemos prasidėjo jau pradžioje - antruoju sakiniu susižavėjus tekerėjiškos prozos pažadu, trečiu sakiniu buvo žiebta ketvirtos sienos nuvertimu ir veblenimu apie visažinio pasakotojo (ne)buvimą, kas kaip ir vis dar tekerėjiška, jeigu visa knyga nebūtų parašyta iš to visažinio pasakotojo požiūrio taško. Aplankė tada nuojauta, kad įlindau gal ne visai ten, kur norėjau.
Nors ir neapsiverčia liežuvis vadinti šitos knygos šnipų romanu - slaptų operacijų ir sekimų būta, jos iš tiesų aprašytos meistriškai, seniai nebuvau taip įsitraukusi į įtampos scenas. Problema, kad pažadėta anotacijoje istorija rutuliojasi geriausiu atveju šimtą iš šešių šimtų puslapių - visa kita pasakoja, kaip pagrindinis herojus tapo šnipu. Dauguma tų istorijų iš praeities buvo tikrai įdomios, papasakotos sodriai ir vaizdžiai, ten labai tiko ir man patiko tas toks ankstyvosios nepriklausomybės metų fonas, spalvų vienam epizodui labai pridėjo Šnipiškių socialinis koloritas. Tiesa fragmentiškumas kiek trukdė sekti kai kuriuos epizodus, nes nors jie tetrunka kokius 50 puslapių, pristatomi 10 naujų veikėjų su vardais, išvaizdos aprašymais ir jausmais bei polinkiais.
Kas man dar apkartino kai kuriuos epizodus tai filosofijos kiekiai. Kai kur dešimtis puslapių vystomas dialogas ar pateikiamas minties kelias tokiomis aukštomis materijomis, kad man itin sunkiai sekėsi sekti mintį. Matyt nesu tikslinė šios knygos auditorija ir man trūksta įvairiausių žinių ir gebėjimų sekti kai kurias pasakojimo dalis.
Apskritai čia būta daug dalykų, kurių aš subjektyviai labai nemėgstu, bet ir objektyviai man atrodo kad tų atributų čia buvo kiek per daug. Vienas jų - graikų mitai ir antika, kuri čia kartais beveik tampa veikėja, daug lotyniškų žodžių ar frazių įterpiama. Kai naratyvai ir vardai iš tų mitų tampa kas trečiu klausimu ‘Auksiniame prote’, o darbe visos komandos pasivadina niekaip su jais nesusijusiais feniksų ir cerberusų vardais natūraliai jie išlenda per gerklę. Šiame romane jie pateikti su tokiu emociniu krūviu, kad atrodo pagrindinė šnipų kalba yra graikų mitai, o jų išmanymo meistriškumas - lyg koks universalus IQ testas.
Tiesa, pasakojimo eigoje autorius įtraukia daug platesnį nuorodų tinklą, kuriame nemažai vietos užima ir populiarioji kultūra, kas man pasirodė artimiau, o ir daug subtiliau įtraukta į pokalbius ir svarstymus. Kita vertus, apskritai tekstas man pasirodė tiek perkrautas visomis nuorodomis, kad klaikiai erzino. Atrodo, kad autorius norėjo parodyti kiek visko skaitė, matė ir žino, kad terpia tai visur - reikia to ar nereikia - ir aš jaučiau kažkokį lengvą snobizmą sklindant iš knygos puslapių.
Pats pasakotojas tiesiogiai knygos puslapiuose dėsto apie modernios literatūros nuskurdėjimą iš polinkio į faktus, logiką, į tai kas ‘kasdieniška, vidutiniška’, kai palyginus precious antikoje kalbėta apie tai, kas ‘nuostabu, neįtikima, unikalu, stebuklinga’. Taigi gal ir visai natūralu, kad viso pasakojimo metu su mistika kažkiek flirtavęs, pabaigoje šis romanas tiesios sprogo fantastikos fejerverku. Man toks įvykių posūkis visai netiko prie šnipų romano formato, kad ir kokio praskiesto. Pasakojimo eigoje galima patikėti kiek mistifikuota šnipų gyvenimo uždanga, kur paslaptys ir paranoja gali sukurti kažko nepaaiškinamo iliuziją, bet visada tyko logiškas to paaiškinimas. Deja pamažu nueita į visiškas metafizikas, o galiausiai viskas kulminavosi tokia nesąmone, kad pasijaučiau Twin Peaks’o tęsinyje ir aš net bijau, kad antroje knygoje paaiškės, jog viską valdo tolimos galaktikos ateiviai.
Pabaiga nuvilia ir kitu aspektu. Kad jos nebus galima buvo nuspėti jau tada, kai prisiminimų chronologijoje buvome 10 metų praeityje, o knygos likę kokie 40 puslapių, bet turėjau vilties kad bent kažkas paaiškės, o iš tiesų nebuvo atsakyta nei į vieną klausimą. Neturiu nieko prieš neaiškias pabaigas, ypač kai iškart pažadėta kita dalis, bet jeigu tai iš tiesų antra dalis ir ne antras tomas, tai šita pabaiga yra nepateisinama, o knyga apskritai beprasmė - taip su įdomiais, vaizdingais intarpais - bet beprasmė.
Knygoje pateikiami pasakojimai akivaizdžiai turės matifestuotis narpliojant pagrindinę paslaptį ir istoriją, kurios įžanga praktiškai ir yra šita knyga. Pateikiama čia Conan Doylio stiliumi ir visokių lentelių, užkoduotų romanų puslapių, kuriuos visus teks iškoduoti remiantis asmeninėmis pagrindinio herojaus patirtimis ir čia matomai bus svarbūs tie veikėjai, kurių vardu nė nespėjai įsiminti. Jei tai iš tiesų yra savarankiška knyga, kurios tęsinį tuoj išvysime, tai ji turėjo kažką išsiaiškinti, bent kažką iš to milijono nuorodų panaudoti, išnarplioti, o naujai atsiradę klausimai jau perkelti į kitą dalį, o ne perkelti ten stačiai atsakymus į klausimus iš prologo. O jeigu aš ir norėčiau šios dalies pabaigą priimti kaip savotišką netikėtą pabaigą, tai tų nuorodų pakeliui turėjo būti gerokai mažiau, o ir knyga gerokai trumpesnė. Dabar, tiesą sakant, nelabai supratau ką perskaičiau.
Manto Adomėno užmojis man pasirodė smagus, kurpti istorijas ir jas pasakoti, atrodo, jis geba nuostabiai, bet man tiesiog visko buvo per daug, pasijaučiau kiek iššvaisčiusi laiką užvertus paskutinį puslapį (gal perskaičiusi abi knygas vienu ypu jausčiausi kitaip) ir greičiausiai tiesiog nesu knygos tikslinė auditorija, nors kartais atrodo, kad ta auditorija yra kažkoks kentauras - su filosofijos daktaro galva ir milenialso nerdo užpakaliu.
0 Komentarai