Lietuvoje, atrodo, nepelnytai ši trilogija nustumta į paraštes. Tikrai nėra aukščiausios prabos detektyvinis trileris, bet turi nemažai Nesbo elementų - Fredrikas Beieris yra toks savotiškas Haris Hūlė - su daug demonų ir moterų, pasakojimas labai dinamiškas, greitai keičiasi scenos, įtraukiama įvairesnių perspektyvų, tik penkiolikos pabaigų nėra, kas man yra didelis pliusas.
Bet šiaip akivaizdu, kad Ingar Johnsrud su šia trilogija bandė parašyti kažką panašaus į Stieg Larsson ‘Milenium’ - visos knygos stipriai susijusios, nusikalstamas plačiai išsiraizgęs tinklas, įtraukta politika, žurnalistika, dabartis persipynusi su gana tolima praeitimi. Deja, bet visko suraizgyti taip nė iš tolo nepavyko - nemažai neįtikėtinų sutapimų, vis labai daug užsimojama, bet atsakymas pasirodo antiklimaksiškas.
Trilogija labai išsibalansavusi. Tai labai jautėsi po pirmosios knygos, kurioje visko daug prikišta ir labai daug kas neišaiškėja. Palikti klausimų neatsakytų kitoms knygoms natūralu ir viskas būtų puiku, jei kažkas paaiškėtų, bet gal atsirastų kažkokių kitų platesnių ir didesnių klausimų, bet baigusi ‘Vienos broliją’ jaučiau, kad paaiškėjo absoliučiai nieko ir turint omenyje, kad jie kažkokią bylą neva išsprendė man tai nepasirodė priimtina. ‘Kalipsė’ išvis pasirodė kiek iškritusi iš konteksto, nes atsakymas pasirodė labai paprastas ir … asmeniškas. O galiausiai ‘Kryžius’ stipriai persistengė su visų galų surišimu į vieną mazgą, nes tokio lygio sutapimus buvo sunku paaiškinti.
Persistengta atrodo vietomis buvo ir su atmosferos kūrimu, nes nežinau, tiesą sakant, kokiu tikslu, bet atrodo autorius siekė šokiruoti vis naudodamas vulgarius žodžius, vis kartodamas kaip kažkas bezdėjo, dulkinosi, iš pagrindinio veikėjo perspektyvos vis vertindamas moterų kūno linkius ne vietoje ir ne laiku, kas dar keisčiau atrodydavo pasakojime trečiuoju asmeniu, padarant sunkiai atskiriamą veikėją ir autorių ir atrodo, kad jis (o gal čia tik vertime taip) gal atsižvelgęs į kritiką tolesnėse dalyse stipriai sumažino tų atvejų, o gal aš tiesiog tiek pripratau, kad nebepastebėjau.
Bendrai paėmus tai trilogija tikrai nebloga - pasakojimas dinamiškas, beveik nėra kur nuobodžiauti, mįslių kiekvienoje byloje daug ir atsakymo į juos galima ieškoti ir pačiam, nes skaitant atidžiai tikrai galima kažkiek galų sujungti ir pačiam. Tyrimas kartais atsitiktinis ir su daug muštynių ir susišaudymų, bet vis tiek vyksta - keliami klausimai, samprotaujama, tiriama. Kartais aplankomą neįtikėtinumą kažkiek bandoma nugesinti įtraukiant norvegų policijos griežtą ginklų naudojimo politiką - kai kiekvienam atvejui reikia gauti leidimą, kad galėtum pasiimti ginklą iš seifo automobilyje. Daug tamsos ir smurto, flashbackuose paliečiami nacių nusikaltimai karo metu, slaptos karinės operacijos šaltojo karo metais.
Galiausiai turbūt reiktų dar kartą pabrėžti kad tai trilogija - ne serija apie kažkokį detektyvą su skirtingomis bylomis, kurias sieja kažkokie šalutiniai siužetai. Iš esmės čia viena istorija ir nors jas galima skaityti atskirai, po pirmosios beveik niekas nepaaiškėja ir dauguma atsakymų apie tai, kas ir kaip sužinoma tik trečios knygos pabaigoje. Antroji knyga gal labiausiai savarankiška, bet turi tikrai daug sąsajų.
0 Komentarai