Kai visas internetas ošė šitu romanu, aš laikiausi atokiau ir jau buvau pamiršusi kodėl, bet matyt mane atstūmė tas kad ir menkas karantino temos pažadas, o tos temos priešlaikinis įtraukimas į visą mediją man stačiai per gerklę lindo, tai vengiau jos kiek įmanoma. Galiausiai dabar ‘Anglų kalbos žodyno’ gana skubiai ėmiausi dėl knygų klubo susitikimo ir ką - gal kiek maloniai nustebino ir tikrai palietė.
Knyga man pirmoje vietoje pasakojo apie Australiją, kurią autorė atskleidė kažkokioje naujoje šviesoje, nežinau ar galėčiau ištverti outback net ir žiemą, bet užsidegiau noru pabandyti - vaizdžiai pasakoja apie raudonąją dykumą ir skausmingą jos istoriją. Akivaizdžiai daug šiame romane ir pačios Akvilinos Cicėnaitės, autobiografiškumo daug, bet tokio labiau emocionalaus, o sužinome daugiau apie įdomų jos vyro gyvenimą.
Tai labai jautrus, lėtas, metaforiškas ir gilus pasakojimas. Be dialogų, tam tikra prasme sekant žodyno formatą, keičiant pasakojimo laikus. Daug iš tiesų žaidžiama pasakojimo formomis, jos dera tarpusavyje, pasakojimas teka, nors kalbama atrodo apie tiek daug all at once. Man patiko bendri motyvai vilnijantys per visą pasakojimą, labai graži kalba, originalumas ir pasakojimo tėkmė
Man asmeniškai kartais gal kiek per daug buvo nuklystama į filosofijos pakeles, gal kiek pasiklystama tarp tų angliškų žodžių ir vietoje tikrai įdomių kampų pradžioje apie žodžius afterlife, childree ir broken, galiausiai tie žodžiai man ėmė rodytis beveik tokie pat bereikšmiai kaip bet kokie kiti skyrių pavadinimai, o ir įtraukimas jų į pasakojimą kartais rodėsi sintetinis.
Tai savitas, lietuviškas romanas, nors pačios Lietuvos jame ir nedaug, papasakotas nuo dūšios. Sakyčiau sukurtas skaityti ne kartą, nes kiekvieną kartą skaitant galima atrasti naujų kampų.
0 Komentarai