‘Žiedų valdovo’ trilogija dar prieš skaitant legendų buvo apipinta turbūt ne prasčiau negu pati Viduržemio istorija, o ir nuo realybės jos toli neatsiliko.
Jeigu reiktų vienu vieninteliu žodžiu apibūdinti šią trilogiją, daug negalvodama panaudočiau žodį EPIŠKA. O ir jis vargiai gali apibūdinti tą beprotiškai stiprų viso pasakojimo didybės dvelksmą. Šioje istorijoje gyvena ir miršta daug nepamirštamų veikėjų, didingų ir stiprių asmenybių. Praeitis, jos legendos ir dainos, miestai ir visas kraštovaizdis, net kalbėjimo būdas kuria didelio, magiško, kažkokio melancholiško, žodžiu skaudžiai didingo pasaulio įvaizdį. Jau nekalbant apie visas Viduržemio tautas, Tolkieno iš tikrųjų sukurtas jų kalbas bei ilgas ir painias istorijas, kuriose susigaudyti galima turbūt tik braižantis plakato dydžio schemas su daugybe išnašų.
Vis dėlto, nors tos didybės neužuosti neįmanoma, pajusti ją ir prisijaukinti visus vaizdus, legendas ir patį kūrinį jau sunkiau. Reikia turėti neįsivaizduojamai lakią vaizduotę, sugebančią skrieti milžiniškais greičiais, fiksuojančią mažiausias detales, jaudinančią ir priverčiančią jausti tekstą. O jei tavo vaizduotė ne tokia, visą šio šedevro grožį išvysti galima turbūt nebent po keleto skaitymų. Nes pirmą kartą skaitant taip susikoncentruoji į įvykius, kurie jau savaime kvapą gniaužia, kad dėmesio skirti dar ir detalėms bei aprašymams tiesiog nebeišeina. Tačiau tai toli gražu ne priekaištas rašytojui. Jo talentas – didžiulis, vaizduotė – stulbinanti, o žymiausias kūrinys – gyvas ir pulsuojantis, ne parašytas, o papasakotas ir už tai Tolkieną gerbiu.
Ši trilogija yra savotiškas fantastinės literatūros lopšys. Jaučiasi, kad Tolkienas savo pasaulį sukūrė lyg iš nieko, lyg ant balto popieriaus lapo būtų pamažu ėmęs statyti didingą, iki detalių apgalvotą pasaulį su jame judančiomis nuostabiomis būtybėmis. Tuo tarpu kiti savo pasaulius pradėjo statyti jau, rodos, turėdami kažkokį pagrindą, pavidalą. O šiaip ar taip, sukurti pasaulį yra viena, bet sukurti jam tautas, joms sugalvoti kalbas, kurios toli gražu neapsiriboja knygose pasakytais keletu sakinių, sukurti joms tūkstantmečius besitęsiančias istorijas su nesuskaičiuojama galybe jose figūruojančių vardų, apgalvoti net kalendorius yra kažkas nerealaus.
Vis dėl to, tas neaprėpiamas ‘Žiedų valdovo’ epiškumas veda ir prie to, kad istorija kažkaip lyg nutolsta nuo skaitytojo. Čia, aišku, kiekvienam spręsti gerai tai ar nelabai. Tai neabejotinai sukuria tolimos, kvapą gniaužiančios legendos įspūdį, bet skaitytojas, rodos, žvelgia į ją kaip į jau įvykusį faktą, ką, žinoma, verčia daryti ir pasakotojo užuominos apie dabartį. Tokiu būdu, gal ne visiškai, bet tampi tik stebėtoju, o nebe dalyviu, kuris žvėriškai jaudinasi dėl kiekvienos smulkmenos. Tampi tik nuostabios, prikaustančios pasakos klausytoju, kai tave jaudina viena – ar pasaka baigsis laimingai.
Vienas dalykas, kurio šioje trilogijoje iš pradžių kažkodėl nė nesitikėjau, bet galiausiai kiek pasigedau tai – meilė. Žinoma, meilės pasauliui, gėriui, draugams, šeimai ir žmonėms buvo daug ir ji buvo nuostabi. Tačiau romantiškosios meilės trūko. Ir ne dėl to, kad būtų trūkę dramos ar aistros, bet todėl kad meilė ir žmonės jos akivaizdoje, ypač tokie taurūs kaip Viduržemyje, būtų suteikę kūriniui dar daugiau didybės ir grožio. Karas ir meilė yra neatskiriami ir nors tai gali atrodyti stereotipiška, karžygių tragedija meilės akivaizdoje atsikleidžia visomis savo spalvomis. Jau vien Aragornas be daugybės ir taip nuostabių savo savybių, bendraudamas su moterimis tampa kažkoks dar labiau herojiškas. Mane gerokai suglumino tai, kad Arvena gale išdygo kaip ir nykštukai iš po žemių, anot pasakojimų. O juk galimybių duoti bent užuominą apie juos Rivendeile buvo devynios galybės. Jų meilė Aragorną galėjo pateikti dar ryškesnėje šviesoje, kas filme buvo atskleista nuostabiai. Visas meilės trikampis gal kiek ir pritemptas, bet pakabutis nuostabiai atskleidė Aragorno silpnybę ir pavertė pamilti jį dar labiau. Ir vis dėl to, net viena mažytė užuomina knygoje būtų tai padariusi ne prasčiau negu tos jausmingos scenos filme.
Čia turbūt bus pats laikas pereiti prie pačių filmų. Apie filmus aš retai kada turiu ką pasakyti, bet šį kartą, turint omenyje ‘Žiedų valdovo’ kontekstą, turėsiu nepašykštėti pastraipėlės ir jiems. Iš tikrųjų, vaizduotės stokos problemas filmas gali išspręsti puikiai. Matant kaip nuostabiai pastatyti filmai gniaužia kvapą ir knygos bematant atgyja tuose vaizduose bei taikliai parinktų aktorių veiduose. Šedevras, kuris gal ir negali atskleisti Tolkieno idėjos, bet papildo ją neabejotinai. Bet aišku viena, tik filmas gali papildyti knygą ir jokiu būdų ne atvirkščiai, nes nors nuo to skaitymas gal ir taptų lengvesnis, įdomumas ir trilogijos magija būtų palaidoti giliai.
O magijos ji turi, ji užburia ir nepaleidžia iš gniaužtų tol, kol užvertus paskutinį puslapį labai aiškiai suvoki, kodėl tas kūrinys puikuojasi tokiais skambiais apibūdinimais ir garbingomis vietomis knygų sąrašuose, kodėl kiekvienas fantastinės literatūros gerbėjas turėtų laikyti savo pareiga jį perskaityti, kodėl jis atskleidžia kovą tarp gėrio ir blogio daug kartų geriau nei koks nupiepęs Hamletas ir kodėl net jo neskaitę, neketinantys skaityti ir šiaip nelabai ką apie jį žinantys žmonės taria jo pavadinimą su kažkokia pagarba ir trupučiu didybės.
0 Komentarai