Su Remarku jau seniai esu susipažinusi ir ‘Triumfo arką’, jau penktą jo knygą, į rankas ėmiau be jokio nerimo, kad knyga gali nepatikti ir, žinoma, neapsirikau. Sužavėjo kaip visad. Stiprūs dialogai, platus gyvenimo vaizdavimas, ciniška ironija ir įtaigus antimilitarizmas susilieja į nuostabų kūrinį, aiškiai alsuojantį remarkišku stiliumi, kurio su niekuo nesumaišysi.
Šiame kūrinyje ypač stiprų įspūdį paliko dialogai. Po ‘Silva Rerum’ pamačiau, kad romaną galima puikiai parašyti ir be dialogų, bet ši knyga vėl leido iš naujo pamilti juos, šį kartą turbūt brandžiau. Skaitai ir grožiesi tuo, kaip vystomas pokalbis, kaip puikiai galima atsikirsti ir kiek įdomių minčių pasisemti. Remarkas tikras dialogų meistras ir dauguma jo idėjų atsiskleidžia būtent per juos. Dėl to, kartais rodosi, kad tie dialogai perkrauti ir realiai žmonės taip nekalba. Bet paskui pagalvoji, o gal kalba? Kai turi ką pasakyti.
Vieni įdomiausių dialogų buvo tarp Raviko ir Morozovo, įdomių minčių jie besikalbėdami pažerti nepagailėdavo, o ir pati jų draugystė gana iškalbinga, juk vis dėl to rusas ir vokietis, nors istoriškai ir ideologiškai paversti priešais, buvo draugai ir juos siejo tvirta, tikra draugystė, o jų atsisveikinimo scena tikrai suspaudė širdį, turbūt net labiau nei su Žoana.
Labai užstrigo vienas epizodas, kai Ravikas kalbėjosi su viešbučio šeimininke jai keičiant paveikslus kambariuose. Vieni, senųjų gyventojų politinių vedlių atvaizdai buvo nugabenami į rūsį, o kiti, vėlei grįžtančių kadais palikti, pakabinami atgal. Tai nuostabiai iliustruoja, kad viskas periodiškai keičiasi ir vis tiek grįžta atgal, kad istorija kartojasi, kad politika ir kita su ja susijusi painiava paliečia visus, netgi pigaus viešbutuko buitį. O ir šiaip labai daug tiesioginių ir simbolinių prasmių ir prasmelių galima įžvelgti pasigilinus į pavardes ir kiek alegorišką pasakojimo būdą. O tai tik paveikslai. Puiki priemonė!
Štai taip, skaitant ‘Triumfo arką’ mane aplankė šioks tos suvokimas apie Remarko pasakojimo būdą. Pagrindinis veikėjas ir jo istorija dažniausiai būna tik priemonė papasakoti daugybę kitų istorijų, lyg gija, jungianti daug, rodos, nesusijusių dalykų, bet puikiai atskleidžiančių tą antimiliraristinę idėją, lyg langas, pro kurį žvelgi į to meto gyvenimą. Juk kartu su Raviko istorija papasakotas ir Rolandos, laukiančios kelių žmonių mirties, kad galėtų pradėti savo gyvenimą, istorijos fragmentas, pademonstruota ir vaikino, kuris prašė amputuoti daugiau kojos, kad galėtų gauti kuo daugiau draudimo pinigų, tragedija, abortai, pasikorę žmonės, kekšės, visko daug, bet po nedaug. Daugelis dalykų tiesiogiai beveik neturi įtakos pagrindinio veikėjo gyvenimui, o ir jis pats kartais net nublanksta tuose jį supančiuose epizoduose, bet visa ta raizgalynė puikiai perteikia atmosferą, o šį kartą ant Antro pasaulinio karo slenksčio stovintį Paryžių.
‘Paryžius užtamsintas. Paryžius. Tarsi būtų užgesinta pasaulio šviesa.’
Paryžius. Svajonių, romantikos, grožio miestas. Tik ne šį kartą. ‘Triumfo arkoje’ jis kažkoks abejingas, purvinas, gan nedraugiškas. Bet visgi tai lyg paskutinė taikos ir ramybės vieta Europoje, tai vis dar savotiška jos sostinė, kurios užtamsinimas, savotiškas pasidavimas, reiškia velniškai daug. Tarsi būtų užgesinta pasaulio šviesa, tarsi būtų duotas ženklas, kad pasaulis pasiduoda.
Visapusiškas Remarko talentas šiame romane taip pat sužibėjo naujomis spalvomis. Sunku įsivaizduoti kažką, ko jis nesugebėtų vaizdingai ir jaudinančiai aprašyti. Čia pynėsi jausmingi, gilūs meilės aprašymai ir apmąstymai ir žiaurūs kankinimų epizodai, žmogžudystė. Meilė šį kartą buvo pačiame centre ir tokia jau komplikuota, kad vietomis net pikta darėsi. Daug nevilties, abejonių ir neišsipildžiusių svajonių, o jų aprašymai buvo kontrastingi, ilgi, kartais net chaotiški – tikras žodžių lietus ir tikrai išsiskyrė iš paprastai lakoniško Remarko pasakojimo stiliaus. Šiame romane Remarkas man pasirodė dar tamsesnis, pesimistiškesnis nei paprastai ir mano taip mylima jo ironija vertė nebe šypsotis, o pritariamai bet kreivai šyptelėti.
Neeilinis sugebėjimas taip palengva pinti pasakojimo giją ir ją galiausiai taip puikiai įrėminti – tikrasis Raviko vardas atskleistas pabaigoje, analogija tarp pirmo ir paskutinio Raviko ir Žoanos, kurios paveikslas beje irgi buvo prikaustantis, susitikimo. Keletas paskutiniųjų puslapių plūstelėjo tikra susižavėjimo banga tiesiai ant manęs.
Apskritai ‘Triumfo arka’ paliko įspūdį apie save kaip apie kažkokią brandesnę knygą, o apie Remarką kaip apie įvairiapusiškai talentingą kūrėją. Paliesdamas daugybę įvairių temų ir jas įdomiai plėtodamas jis lieka aktualus ir savitas.
0 Komentarai