Norvegų giria – pirmoji mano pažintis su Murakami ir japonų literatūra apskritai. Įdomi, greitai susikaitė, bet, kol kas panašu, kad neprisijaukinau nei romano, nei rašytojo.
Perskaičiau per keletą dienų, kas mane gana nustebino. Rodos, nebuvo beprotišku greičiu lekiančio veiksmo, bet kažkas vertė greičiau versti puslapius ir pamatyti, kaip veikėjų gyvenimai susiklostys toliau. Murakami pasakojimo stilius nepaisant temos toks lengvas ir skaniai skaitomas, kad sunku kurs nors užsisėdėti, ar tiksliau, užsiskaityti.
„Gyvenimas – šokoladinių saldainių rinkinys. Būna tokios šokoladinių saldainių rinkinių dėžutės, vienus saldainius iš jų tu mėgsti, kitų – ne. Taigi suvalgai tuos, kuriuos mėgsti, ir galiausiai lieka tik tie, kurių tau nesinori. Kai tik mane ištinka kas nors skausminga, visada apie tai pagalvoju. Nagi, tereikia suvalgyti tuos neskaniuosius saldainius, ir vėl viskas bus gerai. Gyvenimas – šokoladinių saldainių rinkinys.“
Galiu beveik be abejonių nominuoti Norvegų girią slogiausia mano skaityta knyga. Beprotiškai daug savižudybių, daugelis jų, rodos, visiškai beprasmių, mirčių ir sielvarto. Nepaneigsi Murakami sugebėjimo perteikti tą netikrumą ir neviltį, bet neįsivaizduoju savęs mėgaujantis tokia istorija. Nežinau, galbūt Vėlinių laikas buvo ne pats geriausias šiai knygai skaityti, o galbūt tiesiog pabėgus į knygų pasaulį norisi jame rasti ir ką nors, nuo ko nesinorėtų vien tik plūsti ašaromis. Žinoma, buvo keletas vietų, kurios nuoširdžiai pralinksmino, kad ir kelios situacijos su Smogiku, bet ir ten jautėsi kažkoks nemielas humoras. Tarsi šioje knygoje veikėjams būtų telikę tik patys neskaniausieji saldainiai, o prisiversti juos suvalgyti gali toli gražu ne kiekvienas.
Istorijos pasakojimo būdas gana savotiškas. Pradžioje jau buvau išsigandusi, kad reikės narpliotis po atminties kerteles kaip Baltoje drobulėje, bet galiausiai nusiraminau, supratusi, kad šokinėjimas bus saikingas. Tačiau perskaičius visgi teko grįžti į pačioje pradžioje taip keistai aprašinėtą Naoko ir Toru pasivaikščiojimą pievoje su įsivaizduojamu šuliniu, kad suvokčiau, kas ten vyko. Nors tikriausiai viską tiesiog suvokti čia nelabai ir eina. Reikia įsijungti fantaziją ir leisti jai užpildyti visas spragas, sukurpti trūkstamus paaiškinimus ir sudaryti bendrą vaizdą. Pats romanas tiesiog papasakoja istoriją, o visas išvadas turi pasidaryti pats.
Ši knyga – tikras įvairiausių kontekstų katilas. Be akivaizdžių amerikietiškos kultūros elementų, Bitlų ir panašių dalykų, literatūriniai kontekstai čia taip pat buvo svarbūs. O ir man pačiai prieš akis nuolat kilo asociacijos su kitomis knygomis. Tai, kad buvau skaičiusi Didijį Gestbį, vietomis tikrai pridėjo komforto skaitant. Vienas labiausiai erzinančių dalykų, kai knygoje kalbama apie kokią knygą, ar filmą, apie kurį neturi žalio supratimo. Šį kartą buvo kitaip, tačiau sąsajos nepamačiau, nors jaučiu, kad ji kažkur yra. Galbūt tas savanaudiškumo apsektas, anot Nagasavos neva siejąs jį su Toru ir šiaip beveik visus abiejų knygų veikėjus. Kitas neretai minimas kūrinys - Rugiuose prie bedugnės - kai kuriais aspektais jau priminė ir pačią Norvegų girią. Sunku apčiuopti ir įvardinti, bet tas melancholiškas, subjektyvus, paaugliškas pasakojimas tiesiog skambino varpais primindamas man Houldeną. Ta pati melancholija, studentavimas ir neviltis man panašėjo ir į Aistrų naštą. Visi šie kūriniai didelio įspūdžio man nepaliko, taigi pasidarė beveik akivaizdu, kad tokio tipo kūriniai man ne prie širdies.
Vienintelė maloni asociacija – Juodasis obeliskas. Pokalbiai su Naoko priminė Liudvigo ir Izabelės pokalbius. Dauguma dialogų buvo tarsi iš kito pasaulio. Lyg Naoko kalbėtų apie dalykus, neegzistuojančius mūsų pasaulyje, arba tiesiog nematomus kitų žmonių. Šiaip ar taip, niekas nepaneigs, kad Naoko buvo pamišusi, kaip, turiu pasakyti, ir daugelis kitų romano veikėjų. Jei ir ne visai pamišę, tai bent labai keisti. Suluošintos šeimos ir likimai, vienišumas, nepilnavertiškumas ir daugelis kitų temų buvo aiškiai paliesti plėtojat šių veikėjų charakterius, bet visgi nesu tikra, ką tokiais veikėjais rašytojas norėjo parodyti iš tikrųjų.
Norvegų giria - pirmas mano skaitytas Murakami kūrinys. Iš aplink sklindančios informacijos supratau, kad tai nėra tipiškas jo kūrinys ir aš nesu tikra, ar pradėjau nuo tinkamo, bet šis, turbūt realistiškiausias jos romanas, manęs nesužavėjo. Galbūt kaip tik dėl to, kad pažintį su Murakami dar tik pradėjau, galbūt dėl gale taip suaktyvėjusios ir subanalėjusios erotikos, o galbūt dėl kurių ankščiau išvardintų priežasčių. Sunkiai man sekėsi ir jaukintis Japoniją. Vietomis užsimiršdavau, kad veikėjai japonai, o veiksmas vyksta Tokijuje. Savotiškai perkėliau knygą į vakarietišką kultūrą ir dėl to tikrai liūdna. Bet nepaisant to, Marakami sugebėjimą regzti pasakojimą gerbiu ir pasižadu sau perskaityti dar kokį nors jo kūrinį.
0 Komentarai